plugins.themes.bootstrap3.article.main676d7f164b080

Alfonsas Laurinavičius

Santrauka

Kai kurie mąstytojai teigia, kad žmonės apsaugoti nuo kitų daromo blogio tik tiek, kiek jie turi galią apsisaugoti patys ir geba tai daryti. Kyla klausimas, ar populiarioji „socialinio kontrakto“ teorija yra tik aukštų idealų deklaracija. Sprendžiant šią sudėtingą bendrabūvio problemą, pastaraisiais dešimtmečiais ypač pabrėžiamas verslo bei valstybės tarnybų, pavyzdžiui, teisėsaugos statutinių institucijų, etikos kodeksų vaidmuo.
Pagrindinė profesinės etikos raidos tendencija – poslinkis nuo personalinės (individualios) socialinės-dalykinės etikos link. Vis didesnė atsakomybės našta už įstaigos ir jos padalinio kvalifikuotą, etišką veiklą tenka organizacijai, jos vadovams. Objektyvus pagrindas naujajam požiūriui realizuoti – tarptautiniai susitarimai žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių klausimais, šių tarnybų priedermių tarptautinė reglamentacija bei efektyvi nacionalinių teisės aktų integracija į socialinių normų visumą.
Vienas iš pagrindinių etikos kodifikavimo tikslų yra suartinti asmens ir tarnybos interesus, t. y. kad jie taptų tikroviški, vienodai reikšmingi ir valstybės institucijoms, ir kultūringai bendruomenei. Apibrėžiant socialinius prioritetus, modeliuojant etišką viešąjį administravimą, turi būti atsižvelgta į visas aplinkybes, skatinančias pilietinės visuomenės brandą. Interesų suartėjimo siekiama kuriant tarnybai veiksmingą dalykinės etikos infrastruktūrą, sudarančią tinkamas prielaidas įgyvendinti, padaryti veiksmingą atitinkamos profesijos (tarnybos) etikos kodeksą.
Pirmas uždavinys modeliuojant etišką administravimą – nustatyti vidinius ir išorinius veiksnius, turinčius didelę įtaką kodekso veiksmingumui. Kitų šalių patirties analizė įspėja kodeksų rengėjus apie galimas klaidas. Viena iš sėkmę garantuojančių profesinės etikos diegimo prielaidų – iškart modeliuoti socialinio darinio etikos kodeksą ir visą etikos institucionalizavimo, „įrankių“ kompleksą.
Visuomenės, asmens ir tarnybos interesų dermė yra trapi dėl labai lengvai pažeidžiamo tarpusavio pasitikėjimo. Mokslo įrodyta, kad pasitikėjimo valdžia, jos institucijomis problema yra amžina. Patirtis rodo, kad šiuo požiūriu išskirtinis vaidmuo tenka šiuolaikinės etikos infrastruktūrai, leidžiančiai daryti tai, kas atrodė vien tolimos svajonės, tvarkytis pačios įstai-gos sutelktomis jėgomis. Žmonių tarpusavio pasitikėjimas ir patikimumas, sukuriant pakan-kamai patikimą „socialinio kontrakto“ įgyvendinimo garantų sistemą, ima funkcionuoti, daryti poveikį viešiesiems santykiams. Taigi galima daryti prielaidą, kad ir šis reiškinys – pasitikėjimas institucijomis remiantis instrumentine (dalykine) etika, bent iš dalies gali būti valdomas tikslingai.
Straipsnyje keliama hipotezė, kad etikos kodeksai gali būti laikomi įstaigų gero administravimo, t. y. geros reputacijos, savitarpio pasitikėjimo kūrimo priemone. Pilietis nuolat gauna užtektinai informacijos apie statutinių tarnybų (pvz., policijos, muitinės, finansinių nusikaltimų tyrimo ir kt.) darbą. Susidaręs nuomonę, kad įstaigos deramai atlieka savo funkci-jas, laikosi nustatytos tvarkos, yra teisingos, padorios, o jų pareigūnai yra nešališki, nevengia asmeninės atsakomybės, gina demokratines vertybes, pilietis ima pasitikėti teisėsauga. Kartu stiprėja visuomenės siekis bendradarbiauti palaikant viešąją tvarką, bendromis pajėgomis užtikrinti žmogaus teises bei pagrindines laisves.

plugins.themes.bootstrap3.article.details676d7f1653179

Skyrius
Mokslo straipsnis