Teisinės prielaidos Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos veiklai Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje aptariamos teisinės prielaidos, legitimizuojančios 1995 m. gegužės 5 d. įsikūrusios Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos (toliau – Lietuvos Trišalė taryba) veiklą, numatančios šios institucijos veiklos sritis bei kompetenciją. Taip pat nagrinėjamos teisės normos, numatytos tarptautinės bendrijos dokumentuose Lietuvos Respublikos įstatymuose, poįstatyminiuose teisės aktuose bei socialinių partnerių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) sudarytuose trišaliuose susitarimuose.
Darbe analizuojama 1976 m. konvencija Nr. 144 „Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti“ (Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1994 m. birželio 23 d.), iš kurios matyti, kad trišalėms konsultacijoms vykdyti kiekvienoje TDO valstybėje narėje turi būti įsteigta nuolat veikianti trišalė institucija.
Autorius straipsnyje nagrinėja trišalės partnerystės, reguliuojant darbo teisinius santykius, institucionalizavimo Lietuvoje prielaidas ir Lietuvos Trišalės tarybos formavimosi bei teisinio įtvirtinimo etapus. Darbe išskiriami keli laikotarpiai, kurių metu savitai buvo formuojamos teisinės prielaidos Lietuvos Trišalės tarybos veiklai atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje: 1. Trišalės socialinės partnerystės užuomazgos; 2. Lietuvos Trišalės tarybos veiklos įtvirtinimas socialinių partnerių ir Vyriausybės trišaliuose susitarimuose; 3. Lietuvos Trišalės tarybos veiklos reglamentavimas įstatymu.
Straipsnio tikslas – taikant istorinį, lyginamąjį, dokumentų analizės metodus atskleisti socialinės partnerystės raidą Lietuvoje nuo 1990 m., nustatyti ir įvertinti teisines prielaidas Lietuvos Trišalės tarybos veiklai Lietuvoje, įvertinti Lietuvos Trišalės tarybos kompetenciją, sprendžiant ekonomines, socialines ir darbo problemas, bei įtaką kuriant teisės normas.