Įvykio vietos tyrimo instituto raida: atsiradimo prielaidos, įgyvendinimo problemos ir tobulinimo perspektyvos

Santrauka

Straipsnyje analizuojama naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso instituto – „įvykio vietos tyrimas“ atsiradimo priežastys ir prielaidos.
Įvykio vietos apžiūra kaip vienas iš svarbiausių procesinių veiksmų tiriant nusikalstamas veikas visada buvo mokslininkų ir praktikų akiratyje. Šiam veiksmui daug dėmesio skyrė baudžiamojo proceso ir kriminalistikos specialistai. Laikui bėgant buvo pastebėta, kad tradicinė įvykio vietos apžiūros koncepcija neatitinka praktikos poreikių ir stabdo pažangių mokslo ir technikos idėjų bei technologijų taikymą tiriant nusikalstamas veikas.
Ankstesnės koncepcijos nuostatos, įtvirtintos senajame kodekse, pabrėžė bendruosius organizacinius ir įtvirtinamuosius įvykio vietos apžiūros aspektus. Tuo tarpu praktikos poreikiai reikalavo pradėti įvykio vietoje taikyti šiuolaikinius instrumentinius metodus ir pažangias technologijas, kurios leistų greitai ir patikimai gauti informaciją ir ją ištirti, sudarytų palankias sąlygas nustatyti nusikaltimo aplinkybes, operatyviai panaudoti informaciją tiriant bylą.
Įvykio vietos koncepcijos metodologiniai pagrindai buvo sukurti jau 1997 m., o 2003 m. įsigaliojus naujam BPK atsirado teisinis pagrindas taikyti šias pažangias metodikas praktikoje. Kartu būtina pažymėti, kad dėl egzistuojančių organizacinių, metodinių ir kitų problemų šis procesinis veiksmas nėra sėkmingai taikomas tiriant nusikaltimus.
Pagrindinė mūsų pateiktos koncepcijos idėja ta, jog šiuo metu įvykio vietos tyrimas gali būti trijų lygių:
- atskiro įvykio vietos elemento tyrimas;
- lokalinės įvykio vietos struktūros tyrimas;
- įvykio vietos situacijos tyrimas.