Administracinė teisė socialinių pokyčių erdvėje
plugins.themes.bootstrap3.article.main673f69d31a41f
Santrauka
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti socialinių pokyčių ir administracinės teisės sąveiką.
Pirmoji problema – socialinių pokyčių samprata ir jų sąsajos su administracine teise. Socialiniai pokyčiai neišvengiamai veikia administracinę teisę. Kad suspėtų keistis kartu su visuomene, veiksmingai „atspindėtų“ socialinės tikrovės dinamiką, administracinė teisė turi pasitelkti socialinių mokslų metodus bei įdiegti teisės viršenybę konkrečiame visuomenės raidos etape. Būtina anksti atpažinti socialinius pokyčius ir numatyti, kokias permainas jie sukels. Tuomet galėtume sukurti aiškesnę administracinės teisės normos, sureguliuosiančios vieną ar kitą visuomeninį santykį, viziją.
Antroji straipsnio tiriamoji problema skirta aptarti, ar Lietuvos socialiniai pokyčiai daro įtaką įstatymų ir kitų teisės aktų sistemų arba teisės sistemų valdymui. Lietuvoje dar nesukurta veiksminga kokybiškų įstatymų rengimo ir jų kontrolės sistema. Dėl to piliečiai nušalinami nuo įstatymų kūrybos, teisingumo vykdymo, jie pasyvūs. Akivaizdus administracinės priežiūros stiprinimas, agresyvus valstybės tarnų kišimasis į privatų verslą mokesčių surinkimo į biudžetą pretekstu. Tokia teisės socialinė aplinka stumia į neviltį daugelį žmonių. Jiems apmaudu, kad ką tik priimtas įstatymas tuoj pat pakeičiamas arba kitaip „lopomas“ – dažnai po keletą kartų per mėnesį. Galima teigti, kad tokia praktika taip pat silpnina bene svarbiausią kiekvieno įstatymo elementą – jo tiesioginę reguliuojamąją norminę jėgą.
Administracinė teisė negali būti uždara, atlikdama savo misiją ji privalo naudotis kitų mokslų – teisės sociologijos, kitų socialinių mokslų pasiekimais. Administracinė teisė veikia daugelį žmogaus gyvenimo sričių, todėl jos kūrėjai – mokslininkai privalo rūpintis socialinių pokyčių diagnozavimu ir įvertinimu. Šiam tikslui galėtų pasitarnauti sociologiniai tyrimai, kurių išvados leistų valdyti ir numatyti priimamo įstatymo veiksmingumą.
Trečioji straipsnio nagrinėjamoji problema – atskleisti administracinės teisės kaitą lemiančius veiksnius. Administracinė teisė gebės atlikti savo funkcijas, jei laiku ir tinkamai reaguos į ją formuojančios aplinkos pokyčius. Pavyzdžiui, nauji įstatymai gali gerinti verslo reguliavimo aplinką arba sukurti žlugdančias verslą sąlygas vieniems ir proteguojančias sąlygas kitiems. Todėl administracinė teisė turi gebėti konstitucinių principų kontrolės [8, p. 100–110] pagrindu strategiškai reaguoti į aplinkos permainas.
Ji privalo naujai įvertinti ir prireikus keisti teisinio reguliavimo priemones ir metodus pradėdama nuo administracinio teisinio reguliavimo sistemos analizės ir atnaujinimo.
Ketvirtoji straipsnyje nagrinėjama problema atskleidžia Lietuvos administracinės teisės teorijos formavimosi vėlavimo veiksnius. Valdymo požiūriu, įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą galima vertinti kaip vieningą teisinio reguliavimo sistemą, kuriai taikoma sistemų valdymo patirtis. Efektyvus valdymas panaudoja socialinius dėsningumus, modeliuoja valdymo sprendimus, kryptingais ir sutelktais poveikiais siekia tam tikrų visuomenei reikšmingų rezultatų. Įvertinus įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą kaip vieningą teisinio reguliavimo sistemą, manytina, kad ši sistema gali būti valdoma, jei turi vieną bendrą sisteminį tikslą.
Pirmoji problema – socialinių pokyčių samprata ir jų sąsajos su administracine teise. Socialiniai pokyčiai neišvengiamai veikia administracinę teisę. Kad suspėtų keistis kartu su visuomene, veiksmingai „atspindėtų“ socialinės tikrovės dinamiką, administracinė teisė turi pasitelkti socialinių mokslų metodus bei įdiegti teisės viršenybę konkrečiame visuomenės raidos etape. Būtina anksti atpažinti socialinius pokyčius ir numatyti, kokias permainas jie sukels. Tuomet galėtume sukurti aiškesnę administracinės teisės normos, sureguliuosiančios vieną ar kitą visuomeninį santykį, viziją.
Antroji straipsnio tiriamoji problema skirta aptarti, ar Lietuvos socialiniai pokyčiai daro įtaką įstatymų ir kitų teisės aktų sistemų arba teisės sistemų valdymui. Lietuvoje dar nesukurta veiksminga kokybiškų įstatymų rengimo ir jų kontrolės sistema. Dėl to piliečiai nušalinami nuo įstatymų kūrybos, teisingumo vykdymo, jie pasyvūs. Akivaizdus administracinės priežiūros stiprinimas, agresyvus valstybės tarnų kišimasis į privatų verslą mokesčių surinkimo į biudžetą pretekstu. Tokia teisės socialinė aplinka stumia į neviltį daugelį žmonių. Jiems apmaudu, kad ką tik priimtas įstatymas tuoj pat pakeičiamas arba kitaip „lopomas“ – dažnai po keletą kartų per mėnesį. Galima teigti, kad tokia praktika taip pat silpnina bene svarbiausią kiekvieno įstatymo elementą – jo tiesioginę reguliuojamąją norminę jėgą.
Administracinė teisė negali būti uždara, atlikdama savo misiją ji privalo naudotis kitų mokslų – teisės sociologijos, kitų socialinių mokslų pasiekimais. Administracinė teisė veikia daugelį žmogaus gyvenimo sričių, todėl jos kūrėjai – mokslininkai privalo rūpintis socialinių pokyčių diagnozavimu ir įvertinimu. Šiam tikslui galėtų pasitarnauti sociologiniai tyrimai, kurių išvados leistų valdyti ir numatyti priimamo įstatymo veiksmingumą.
Trečioji straipsnio nagrinėjamoji problema – atskleisti administracinės teisės kaitą lemiančius veiksnius. Administracinė teisė gebės atlikti savo funkcijas, jei laiku ir tinkamai reaguos į ją formuojančios aplinkos pokyčius. Pavyzdžiui, nauji įstatymai gali gerinti verslo reguliavimo aplinką arba sukurti žlugdančias verslą sąlygas vieniems ir proteguojančias sąlygas kitiems. Todėl administracinė teisė turi gebėti konstitucinių principų kontrolės [8, p. 100–110] pagrindu strategiškai reaguoti į aplinkos permainas.
Ji privalo naujai įvertinti ir prireikus keisti teisinio reguliavimo priemones ir metodus pradėdama nuo administracinio teisinio reguliavimo sistemos analizės ir atnaujinimo.
Ketvirtoji straipsnyje nagrinėjama problema atskleidžia Lietuvos administracinės teisės teorijos formavimosi vėlavimo veiksnius. Valdymo požiūriu, įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą galima vertinti kaip vieningą teisinio reguliavimo sistemą, kuriai taikoma sistemų valdymo patirtis. Efektyvus valdymas panaudoja socialinius dėsningumus, modeliuoja valdymo sprendimus, kryptingais ir sutelktais poveikiais siekia tam tikrų visuomenei reikšmingų rezultatų. Įvertinus įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą kaip vieningą teisinio reguliavimo sistemą, manytina, kad ši sistema gali būti valdoma, jei turi vieną bendrą sisteminį tikslą.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673f69d31f43c
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.