plugins.themes.bootstrap3.article.main679074688098a

Pranas Mierauskas

Santrauka

Biologinei įvairovei palankus ūkininkavimas skiriasi nuo tradicinių agrarinės aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo visų pirma tuo, kad yra orientuotas į gautus rūšių ir jų buveinių išsaugojimo rezultatus ir pasiekimus, t.y. išsaugojimo priemonės turi būti ne tik kiekybinės, bet ir kokybinės. Priemonių taikymas turi būti nukreiptas ne tik į ūkinių subjektų dalyvavimo programose kiekį bei apimamus plotus, bet į kokybišką jų įgyvendinimą. Tokiu būdu yra siekiama gauti palankius kokybiškai išreiktus rodiklius konkrečiuose žemės ūkio plotuose, o ne masinį priemonių taikymą neatsižvelgiant, kokios rūšys yra išsaugotos ar pagausintos. Ūkininkai, dalyvaujantys biologinės įvairovės apsaugos programose gauna dviejų lygmenų kompensacines išmokas: bazines ir už pasiektus rezultatus. Bazinės išmokos yra išmokamos už dalyvavimą priemonių įgyvendinime, t.y. panašiai kaip tradicinėse agro – aplinkosauginėse programose, o kitos išmokos – patikrinus įgyvendintas priemones ir gautus rezultatus, papildomos išmokos. Biologinei įvairovei palankus ūkininkavimas turi didelį teigiamą poveikį, tačiau jam įgyvendinti yra reikalingi didesni tiek finansiniai, tiek techniniai – materialiniai, tiek žmogiškieji ištekliai. Šis ūkininkavimas nėra plačiai paplitęs ne tik dėl to, kad valstybėms reikia daugiau išteklių, bet ir dėl pačių ūkininko nenoro įsijungti į papildomas programas. Ūkininkams reikia įgyti papildomų gamtosaugos žinių, taip pat daugiau laiko skirti atskirų priemonių įgyvendinimui bei įtraukti papildomai žmonių. Gaunamos kompensacinės išmokos ne visada yra ekonomiškai naudingos, dėl to šiose programose daugiausia dalyvauja motyvuoti ūkininkai, o ne siekiantis vien ekonominės naudos.

plugins.themes.bootstrap3.article.details67907468843f6

Skyrius
Mokslo straipsnis