Agresyvus tėvų elgesys su savo vaikais: sampratos problema

Santrauka

Vienas esminių pasikeitimų, susijusių su vaiko padėties šeimoje ir visuomenėje svarstymu, įvyko Jungtinių Tautų (toliau – JT) organizacijai priėmus Vaiko teisių konvenciją – vaikas tapo savarankišku teisės subjektu. Nepaisant teisinių pokyčių, susijusių su vaiko statuso pasikeitimais, agresyvus tėvų elgesys su savo vaikais išlieka aktuali problema, kurios sprendimas reikalauja sisteminio požiūrio pasitelkiant įvairių mokslų tyrimus. Problema ta, kad nėra visuotinai priimtų sąvokų ir reiškinį apibūdinančių kriterijų, kurie leistų atpažinti reiškinį, įvertinti jo raišką, pobūdį, mastą. Skirtingai apibrėžiama vaiko sąvoka apsunkina galimybę įvertinti vaiko teisinį statusą bei galimybę pačiam vaikui aktyviai dalyvauti, įgyvendinant ir ginant savo teises. Vartojamos sąvokos skirtinguose šaltiniuose apibrėžiamos skirtingu vaiko amžiaus tarpsniu ir įgauna kitokią prasmę. Vaiko sąvokinė apibrėžtis nepakankama apibrėžiant vaiko teisinės apsaugos laikotarpį – apibrėžiant vaiko sąvoką nurodoma maksimali vaiko amžiaus riba, tačiau vaiko amžiaus pradžia neapibrėžta. Agresyviems tėvų veiksmams įvardyti vartojamos įvairios sąvokos atspindi tam tikrą tiriamą reiškinio požymį. Atskiriant agresyvius ir neagresyvius veiksmus, sąvokinėms apibrėžtims būdingi du kriterijai – tyčiškumas ir žala. Agresyviems tėvų veiksmams vaiko atžvilgiu apibrėžti ketinimo pakenkti kriterijus nėra aktualus. Agresyviu tėvų elgesiu daromos žalos kriterijus turėtų apimti ir padarytą žalą, ir žalos padarymo grėsmę vaikui.