NUSIKALSTAMOS VEIKOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IR TERITORINĖ BAUDŽIAMOJI JURISDIKCIJA

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama teritorinio baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymo ir su juo susijusios nusikalstamos veikos padarymo vietos elektroninėje erdvėje nustatymo problemos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė (arba turėjo ir galėjo veikti), arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, yra taikoma nustatant veikos padarymo vietą ne tik fizinėje, bet ir elektroninėje erdvėje. Atsižvelgiant į elektroninės erdvės ir veiksmų joje ypatumus, straipsnyje aptariami kriterijai, kurie galėtų susieti nusi- kalstamą veiką elektroninėje erdvėje su fizinės erdvės teritorija. Šiai analizei pasitelkti ir Europos Sąjungos bei tarptautiniai teisės aktai, kurių nuostatas Lietuva yra įgyvendinusi BK.
Straipsnyje išskirti fizinio asmens ir informacinės sistemos buvimo vietos kriterijai, pateikiami aiškinimo variantai, kodėl teisės aktuose pasirinkti būtent tokie elektroninėje erdvėje padarytos nusikalstamos veikos susiejimo su fizine erdve būdai. Nemažai dėmesio skiriama ir esminio ryšio su valstybės teritorija kriterijui. Straipsnyje prieita prie išvados, kad BK nuostatos, įtvirtinančios teritorinės baudžiamosios jurisdikcijos principą, turėtų būti suderintos su pakitusiu nusikalstamos veikos padarymo vietos supratimu, kai veika padaryta elektroninėje erdvėje.