Lietuvos valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė: teorija ir praktika
plugins.themes.bootstrap3.article.main6746c140393ff
Santrauka
Lietuvos Respublikos teisės aktai numato kelias darbo (tarnybos) santykiuose esančių darbuotojų materialinės atsakomybės rūšis: materialinė atsakomybė, kuri yra taikoma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – DK), ir materialinė atsakomybė, kuri yra taikoma pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (toliau – VTĮ).
Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos valstybės tarnautojams už padarytą materialinę žalą taikomos materialinės atsakomybės teoriniai ir praktiniai aspektai. Straipsnio autoriai analizuoja materialinės atsakomybės taikymo sąlygas bei išskiria pagrindines aplinkybes, kurias būtina konstatuoti taikant šią teisinės prievartos rūšį. Taip pat straipsnyje vertinamas materialinės ir tarnybinės atsakomybių santykis, tiriamos darbo teisės normų (reglamentuojančių darbuotojų materialinę atsakomybę) ir civilinės teisės normų (reglamentuojančių asmenų civilinę atsakomybę) taikymo ribos tarnybiniuose teisiniuose santykiuose, nurodomi ginčų, kylančių materialinės atsakomybės taikymo metu, sprendimo būdai ir tvarka.
Straipsnio autoriai, išanalizavę materialinės atsakomybės institutą, teigia, kad:
– valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė realizuojama kompleksiškai taikant administracinės teisės, darbo teisės ir civilinės teisės normas, tačiau teisiniai santykiai, susiklostantys taikant valstybės tarnautojui materialinę atsakomybę, savo teisine prigimtimi yra artimesni darbo nei civilinei teisei. Toks taikymas suponuotas VTĮ 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalies normose įtvirtinto norminio reglamentavimo, o pastarųjų šakų taikymo ribos priklauso nuo konkrečios materialinės atsakomybės rūšies bei konkrečios tarnautojo materialinės atsakomybės bylos faktinių aplinkybių.
– VTĮ atkartoja tik dalį DK nuostatų, reglamentuojančių materialinę atsakomybę. Manytina, kad taip siekiama nustatyti baigtinį valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės reglamentavimą, nes priešingu atveju nėra tikslinga perkelti konkrečias DK normas, kurios ir taip valstybės tarnyboje gali būti taikomos pagal VTĮ 5 straipsnį. Toks reguliavimas leidžia teigti, kad VT įstatyme turėtų būti išskiariamos tik tos materialinės ar procedūrinės valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės normos, kurios atspindėtų realų poreikį nustatyti išskirtinį šio instituto teisinį reguliavimą, lyginant jį su analogiškų teisinių santykių reguliavimu, nustatytu DK.
– valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė yra visiškai savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, tačiau susijusi su tarnybine atsakomybe. Dažnai, taikant materialinę atsakomybę, kartu taikoma ir tarnybinė, nes ta pačia kalta neteisėta veika valstybės tarnautojas gali padaryti tarnybinį nusižengimą, o tarnybinių pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas gali būti ir materialinės žalos atsiradimo priežastis. Tačiau žala valstybės ir savivaldybės institucijai ar įstaigai gali būti padaryta ir tuomet, kai valstybės tarnautojo padarytoje veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties nėra.
Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos valstybės tarnautojams už padarytą materialinę žalą taikomos materialinės atsakomybės teoriniai ir praktiniai aspektai. Straipsnio autoriai analizuoja materialinės atsakomybės taikymo sąlygas bei išskiria pagrindines aplinkybes, kurias būtina konstatuoti taikant šią teisinės prievartos rūšį. Taip pat straipsnyje vertinamas materialinės ir tarnybinės atsakomybių santykis, tiriamos darbo teisės normų (reglamentuojančių darbuotojų materialinę atsakomybę) ir civilinės teisės normų (reglamentuojančių asmenų civilinę atsakomybę) taikymo ribos tarnybiniuose teisiniuose santykiuose, nurodomi ginčų, kylančių materialinės atsakomybės taikymo metu, sprendimo būdai ir tvarka.
Straipsnio autoriai, išanalizavę materialinės atsakomybės institutą, teigia, kad:
– valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė realizuojama kompleksiškai taikant administracinės teisės, darbo teisės ir civilinės teisės normas, tačiau teisiniai santykiai, susiklostantys taikant valstybės tarnautojui materialinę atsakomybę, savo teisine prigimtimi yra artimesni darbo nei civilinei teisei. Toks taikymas suponuotas VTĮ 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalies normose įtvirtinto norminio reglamentavimo, o pastarųjų šakų taikymo ribos priklauso nuo konkrečios materialinės atsakomybės rūšies bei konkrečios tarnautojo materialinės atsakomybės bylos faktinių aplinkybių.
– VTĮ atkartoja tik dalį DK nuostatų, reglamentuojančių materialinę atsakomybę. Manytina, kad taip siekiama nustatyti baigtinį valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės reglamentavimą, nes priešingu atveju nėra tikslinga perkelti konkrečias DK normas, kurios ir taip valstybės tarnyboje gali būti taikomos pagal VTĮ 5 straipsnį. Toks reguliavimas leidžia teigti, kad VT įstatyme turėtų būti išskiariamos tik tos materialinės ar procedūrinės valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės normos, kurios atspindėtų realų poreikį nustatyti išskirtinį šio instituto teisinį reguliavimą, lyginant jį su analogiškų teisinių santykių reguliavimu, nustatytu DK.
– valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė yra visiškai savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, tačiau susijusi su tarnybine atsakomybe. Dažnai, taikant materialinę atsakomybę, kartu taikoma ir tarnybinė, nes ta pačia kalta neteisėta veika valstybės tarnautojas gali padaryti tarnybinį nusižengimą, o tarnybinių pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas gali būti ir materialinės žalos atsiradimo priežastis. Tačiau žala valstybės ir savivaldybės institucijai ar įstaigai gali būti padaryta ir tuomet, kai valstybės tarnautojo padarytoje veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties nėra.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6746c1403c9c7
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
