ATLEIDIMO NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS DĖL NUSIKALSTAMOS VEIKOS MAŽAREIKŠMIŠKUMO REGULIAVIMO IR TAIKYMO PROBLEMOS

Santrauka

Šiame straipsnyje tiriamos tam tikros atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo problemos. Pasikeitus Baudžiamajame kodekse įtvirtintam reguliavimui, mažareikšmiškumo norma nebegali būti taikoma sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams, o tai, manytina, nepagrįstai riboja teismų laisvę vertinti konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumą. Straipsnyje taip pat analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant mažareikšmiškumo normą bylose dėl smurtinių nusikalstamų veikų, susijusių su smurtu tarp skirtingų lyčių atstovų ir smurtu, pavartotu siekiant auklėti vaikus. Iš jurisprudencijos išryškėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas labiau linkęs toleruoti moterų smurtą prieš vyrus, o ne atvirkščiai, ir tokiais atvejais taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pripažįstant, jog moterų pavartotas smurtas nesiekia baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo. Galima teigti, kad toks teismo vertinimas akivaizdžiai prieštarauja lyčių lygiateisiškumo principui. Kartu tirta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika vertinant auklėjimo tikslais tėvų pavartotą smurtą prieš vaikus. Šio teismo jurisprudencijoje sutinkami trys būdai formaliai netaikyti baudžiamosios atsakomybės siekiant, kad būtų užtikrinami ir vaiko interesai. Visgi manytina, kad tik vienas iš šių būdų atitinka ir baudžiamosios teisės paskirtį, ir vaikų, prieš kuriuos smurtauta, interesus.