1991-ŲJŲ SAUSIO ĮVYKIAI, TEISMO PROCESAS IR AUKOS: TEISINIS, KRIMINOLOGINIS IR VIKTIMOLOGINIS DISKURSAI

Santrauka

Šiame straipsnyje viktimologiniu aspektu analizuojami 1991 m. sausio įvykiai Vilniuje ir vadinamoji Sausio 13-osios byla. Nagrinėjant kriminologinį, teisinį ir viktimologinį sausio įvykių diskursus, daugiausia dėmesio skiriama būtent aukos perspektyvai. Visų pirma straipsnyje apžvelgiama, koks nusikaltimas, remiantis tarptautine teise, buvo įvykdytas prieš 1991 m. sausio įvykių aukas. Naudojant vadinamąją idealios aukos teoriją, siekiama rekonstruoti, kaip kruvinųjų sausio įvykių aukos paveikslas buvo konstruojamas Lietuvos teisiniame, kriminologiniame ir viktimologiniame diskursuose. Taip pat, remiantis interviu su pačiomis sausio įvykių aukomis, siekiama išsiaiškinti, kaip jos interpretuoja tuos įvykius nusikaltimo ir baudžiamojo persekiojimo aspektais. Šiame tyrime dar kartą patvirtinta jau anksčiau kitų tyrėjų prieita išvada, kad 1991 m. sausio įvykiai Lietuvoje priskirtini vienos valstybės (SSRS) smurtui prieš kitos valstybės (Lietuvos) civilius, pažeidžiant ir nacionalinę, ir tarptautinę teisę. Tai nebuvo vidinis SSRS konfliktas, tad šių įvykių aukos buvo ir tarptautinių nusikaltimų, tarptautinės teisės pažeidimų aukos. Sausio įvykių aukų vaizdavimas Lietuvos teisiniame, kriminologiniame ir viktimologiniame diskursuose nuo tipinio tarptautinių nusikaltimų „idealios aukos“ paveikslo konstravimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju auka nėra silpna ir pasyvi. Priešingai – sausio įvykių aukos vaizduojamos kaip svarbi lietuvių politinės tautos dalis, aktyvūs Laisvės gynėjai. Plačiai paplitusios ir heroizavimo praktikos. Gilinantis į pačių aukų patirtis ir savirefleksiją, paaiškėjo, kad ne visos aukos siekia ir nori būti vaizduojamos kaip herojai, o jų patirčių spektras yra daug platesnis, nei atsispindi minėtuose diskursuose.