plugins.themes.bootstrap3.article.main67436c5116cad

Egidijus Jarašiūnas

Santrauka

Straipsnyje analizuojami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti kokybiniai ir kiekybiniai užsienio politikos įgyvendinimo parametrai. Reikia pažymėti, kad ilgą laiką užsienio politikos formavimas ir įgyvendinimas buvo konstitucinio reguliavimo pakraštyje. Pirmosios ir antrosios konstitucionalizmo įtvirtinimo „bangų“ konstitucijose buvo fiksuojami tik valstybės valdžios institucijų įgaliojimai užsienio santykių srityje, dažniausiai itin lakoniškai. Buvo teigiama, kad vienokių ar kitokių užsienio politikos tikslų ar sprendimų pasirinkimą lemia politiniai motyvai, kad teisei lieka tik tos politikos įforminimo vaidmuo. Todėl šiose konstitucijose regime vien kiekybines atitinkamų valstybės institucijų veikimo užsienio politikos srityje charakteristikas.
Konstitucijos sampratos pokyčiai, konstitucinio reguliavimo visa apimančio pobūdžio pripažinimas lėmė, kad nuo XX a. vidurio konstituciniuose aktuose imta įtvirtinti ne tik tam tikrų valstybės institucijų įgaliojimus užsienio politikos klausimais, bet ir fiksuoti šalies užsienio politikos tikslus bei principus. Tai jau kokybinio pobūdžio valstybės veiklos parametrai, kurie tampa privalomais konstituciniais imperatyvais, saistančiais užsienio politiką įgyvendinančius subjektus. Kiekybiniu požiūriu nustatytų valstybės institucijų įgaliojimai gali būti įgyvendinami tik siekiant konstitucinių tikslų, tik paisant konstitucijos. Konstitucija tampa tikruoju šalies užsienio politikos pagrindu. Užsienio politika, pažeidžianti konstitucinius jos tikslus ir principus, negalima. Konstitucinės kontrolės institucijos įgyja įgaliojimus vertinti teisės aktų, susijusių su užsienio politika, įgyvendinimo konstitucingumą.
Lietuvos Respublikos konstituciniame reguliavime iki 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos buvo nustatomi tik veikimo kiekybę fiksuojantys valstybės institucijų įgaliojimai. 1992 m. Konstitucijoje fiksuojami ir užsienio politikos tikslai ir principai. Konstitucinis narystės Europos Sąjungoje fiksavimas sustiprino tokią konstitucinio reguliavimo kryptį. Autoriaus manymu, Lietuvos narystę Europos Sąjungoje reikia traktuoti kaip savarankišką konstitucinį principą, kurio turinys netelpa vien į narystės tarptautinėje organizacijoje atvejo ar geopolitinės orientacijos sudėtinio elemento rėmus. Konstituciniai užsienio politikos tikslai ir principai, kitos konstitucinės nuostatos, susijusios su užsienio politikos įgyvendinimu, yra oficialiai aiškinamos konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su užsienio politikos įgyvendinimu, konstitucingumo, atskleidžia tiek kokybinių, tiek kiekybinių užsienio politikos konstitucinių parametrų turinį ir reikšmę. Nepaisant jurisprudencijos fragmentiškumo, joje galima aiškiai matyti konstitucinių užsienio politikos pagrindų sistemos kontūrus.

plugins.themes.bootstrap3.article.details67436c511a3bd

Skyrius
Mokslo straipsnis