Europos Žmogaus Teisių Konvencijos subsidiarumo ir įsiliejimo principai, susiję su protingo laiko reikalavimu: Italijos atvejis (straipsnis anglų kalba)
plugins.themes.bootstrap3.article.main6741fd53236b3
Santrauka
Manoma, kad teisė į „vidines priemones“, kurios jungia Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) subsidiarumo ir įsiliejimo (angl. – embeddedness) principus šalių narių teisinėse sistemose, turės esminę reikšmę Strasbūro mechanizmui išlikti bei efektyviai žmogaus teisių apsaugai. Kalbama apie priemones, susijusias su protingo laiko reikalavimu. Taigi Italijos atvejis gali būti puikus išbandymas. Kai 2001 m. Įstatymu Nr. 80 (Pinto aktu) į Italijos teisinę sistemą buvo įvesta kompensavimo priemonė, greitai tapo aišku, jog ji galėtų būti laikoma „efektyvia“ 13 ir 35 EŽTK straipsnių prasme tiek, kiek ji būtų įgyvendinta, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika. Dėl to reikėjo nustatyti teisinę EŽTT ir Italijos teismų bendravimo priemonę. Šiuo atžvilgiu Italijos Aukščiausiasis Teismas (Corte di Cassazione) šios valstybės civilinės teisės sistemoje bandė tvirtinti, kad EŽTT praktika turi būti laikoma, bent jau iki tam tikro lygio, įstatymu, įpareigojančiu nacionalinį teisėją. Teisine priemone šiam tikslui pasiekti turėtų tapti Pinto akto 2 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į 6 EŽTK straipsnį ir pripažinimas EŽTT vaidmens, interpretuojant šią nuostatą.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6741fd53270f2
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.