“Peoples”: The Perspective of International Public Law

Santrauka

Straipsnio tikslas yra atskleisti ir išanalizuoti apsisprendimo teisės taikymo rationae personae (subjektų) aspektą tarptautinėje viešojoje teisėje. Apsisprendimo teisę įtvirtinanti 1945 m. Jungtinių Tautų Chartija, kitos tarptautinės teisės sutartys bei dokumentai nustato, kad ši teisė priklauso „peoples“, tačiau nė vienas iš dokumentų nepateikia termino apibrėžties. Vis dėlto tarptautinių dokumentų, valstybių bei teismų praktikos analizė rodo, kad apsisprendimo teisės subjektais vienareikšmiškai galima laikyti globojamų ir nesavavaldžių teritorijų gyventojus bei visus atitinkamos valstybės teritorijoje gyvenančius asmenis. Analizė paneigia kai kurių autorių nuomonę, jog apsisprendimo teisė priklauso tik globojamų ir nesavavaldžių teritorijų gyventojams.
Tarptautinės viešosios teisės doktrinoje nėra vienareikšmiškai sutariama dėl to, ar apsisprendimo teisės subjektu galima laikyti valstybės teritorijoje gyvenančių žmonių grupę. Tarptautinės teisės dokumentų, teismų ir kitų institucijų praktikos analizė atskleidžia, kad žmonių grupė, iš kitų išsiskirianti objektyviaisiais bei subjektyviais bruožais, gali būti laikoma „peoples“, t. y. apsisprendimo teisės subjektu. Ši žmonių grupė gali sutapti su mažuma, jeigu mažumai būdingi atitinkami objektyvūs ir subjektyvūs bruožai.
Pažymėtina, kad apsisprendimo teisės priklausymas tam tikrai žmonių grupei per se nereiškia, jog ši grupė turi teisę į vienašalę sececiją. Šiuo atveju pirmiausiai įgyvendinamas „vidinis“ apsisprendimas, t. y. valstybės viduje, sprendžiant dėl politinio, socialinio, ekonominio, kultūrinio grupės vystymosi. Tuo tarpu globojamų ir nesavavaldžių teritorijų gyventojai apsisprendimo teisę įgyvendino tik „išoriškai“, t. y. įkurdami nepriklausomą valstybę, prisijungdami ar susijungdami su jau esančia valstybe. „Vidinis“ apsisprendimo teisės aspektas dekolonizacijos proceso metu buvo „ignoruojamas“. Tuo atveju, kai apsisprendimo teisę įgyvendina visi valstybės teritorijoje gyvenantys asmenys, jie gali įgyvendinti abu šios teisės aspektus ‒ tiek „vidinį“, tiek „išorinį“.