Nusikalstamumo tendencijos ir jo prevencijos perspektyvos Lietuvoje (kriminologinis prognostinis aspektas)

Santrauka

Remiantis ilgalaikių kriminologinių tyrimų Teisės institute sukaupta medžiaga ir patirtimi, bandoma kompleksiškai įvertinti dabartinę nusikalstamumo padėtį Lietuvoje, susisteminti pagrindinius socialinius veiksnius, lemiančius nusikalstamumo kiekybinius ir kokybinius pokyčius ir kartu sudarančius mokslines prielaidas bei galimybes prognozuoti šio reiškinio raidos tendencijas artimiausiais metais (XX ir XXI amžių sandūroje).
Nusikalstamumo lygis ir pobūdis Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų Europos pookupacinių valstybių nusikalstamumo atitinkamų rodiklių, o kai kuriais aspektais šie rodikliai yra netgi mažesni. Nusikalstamumą lemia šalies socialinė, demografinė, ekonominė, teisinė, politinė, kultūrinė, moralinė padėtis. Nuo jos raidos priklausys ir ateities nusikalstamumo būklė, jo pobūdis. Atviros (rinkos ekonomikos) visuomenės nusikalstamumas ne vien nacionalinė problema, jam įtakos turi ir išoriniai (tarptautiniai) veiksniai bei ryšiai. Į tai turėtų būti atsižvelgiama ir kuriant nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje sistemą, rengiant naują jos koncepciją.
Straipsnyje pateikiama sistema mokslinių siūlymų, kurie galėtų būti perspektyvūs formuojant ir įgyvendinant veiksmingą valstybės nusikalstamumo kontrolės politiką.
Strateginė šios politikos kryptis – ne tolesnis įstatymų ir bausmių griežtinimas, bet socialinių nusikalstamumo priežasčių ir sąlygų kompleksinis šalinimas, t.y. nusikaltimų prevencija, orientuota pirmiausia į labiausiai nepritapusias prie naujų rinkos ekonomikos sąlygų ir nuskurdusių žmonių socialines grupes, disfunkcines šeimas ir jose augančius vaikus, nesimokantį ir nedirbantį jaunimą, gyventojų užimtumo, buities bei moralės problemų sprendimą.
Nusikaltimų prevencija turėtų tapti sudėtine valstybės ir vietos savivaldos institucijų socialinės, ekonominės, teisinės bei kultūrinės politikos dalimi. Siūloma iš esmės pertvarkyti ir specialiosios nusikaltimų prevencijos priemonių bei institucijų sistemą mažinant jų represinį ir didinant pozityvų poveikį – humanizuojant bei socializuojant šią sistemą.
Aptariamos ir kitos nusikalstamumo prevencijos veiksmingumo didinimo Lietuvoje mokslinės metodinės prielaidos ir praktinės galimybės, atsižvelgiama ne vien į dabarties, bet taip pat į perspektyvinius šios problemos sprendimo tikslus bei uždavinius, pabrėžiama kompleksinių, kriminologinių bei viktimologinių tyrimų svarba.