Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo problematika
plugins.themes.bootstrap3.article.main673fad4a007b8
Santrauka
Straipsnyje autorius nagrinėja su privalomu smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimu susijusius klausimus. Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisė suprantama kaip daugumos įmonės akcijų savininko ir (arba) su juo susijusių asmenų teisė priversti smulkiuosius akcininkus parduoti savo akcijas jam.
Taikant lyginamąjį metodą aptariami užsienio valstybių teisinio reglamentavimo principai. Dauguma Europos Sąjungos valstybių narių įtvirtina privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisę, bet šios teisės įgyvendinimo sąlygos labai skiriasi. Autorius pažymi, kad valstybių, kuriose buvo kilęs privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės konstitucingumo klausimas, nacionaliniai teismai konstatavo, jog ši teisė neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo principui.
Taikant loginį, istorinį ir sisteminį metodus nagrinėjamas privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės institutas Europos Sąjungos teisėje. Analizuojamos Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos, įpareigojančios valstybes nares savo nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo institutą, nuostatos. Šia direktyva siekiama suvienodinti kai kurias privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymo sąlygas, tačiau kartu paliekama laisvės valstybėms narėms.
Pasitelkiant gramatinį, loginį, teleologinį ir istorinį metodus aptariama Lietuvos Respublikos patirtis, susijusi su privalomu smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimu, įvardijami esamo reglamentavimo trūkumai ir galimi jų sprendimo būdai. Autorius mano, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje tikslinga susiaurinti privalomo akcijų pardavimo taikymo sritį, t. y. šią teisę taikyti tik pateikus oficialų pasiūlymą. Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymas neturi pažeisti teisėtų lūkesčių ir įstatymo negaliojimo atgaline data principų. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos dėl ribinio procento, autoriaus nuomone, neatitinka Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos nuostatų: privalomo akcijų pardavimo teisei įgyvendinti turėtų būti keliama ne tik kapitalo, bet ir balsų sąlyga. Tobulintinas nagrinėjamos teisės įgyvendinimo mechanizmas. Savigynos taikymas įgyvendinant šią teisę nėra pateisinamas. Smulkiesiems akcininkams atsisakius sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, akcijų daugumą valdantis akcininkas turėtų siekti įgyti akcijas pareikšdamas ieškinį teismui.
Taikant lyginamąjį metodą aptariami užsienio valstybių teisinio reglamentavimo principai. Dauguma Europos Sąjungos valstybių narių įtvirtina privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisę, bet šios teisės įgyvendinimo sąlygos labai skiriasi. Autorius pažymi, kad valstybių, kuriose buvo kilęs privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės konstitucingumo klausimas, nacionaliniai teismai konstatavo, jog ši teisė neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo principui.
Taikant loginį, istorinį ir sisteminį metodus nagrinėjamas privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės institutas Europos Sąjungos teisėje. Analizuojamos Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos, įpareigojančios valstybes nares savo nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo institutą, nuostatos. Šia direktyva siekiama suvienodinti kai kurias privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymo sąlygas, tačiau kartu paliekama laisvės valstybėms narėms.
Pasitelkiant gramatinį, loginį, teleologinį ir istorinį metodus aptariama Lietuvos Respublikos patirtis, susijusi su privalomu smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimu, įvardijami esamo reglamentavimo trūkumai ir galimi jų sprendimo būdai. Autorius mano, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje tikslinga susiaurinti privalomo akcijų pardavimo taikymo sritį, t. y. šią teisę taikyti tik pateikus oficialų pasiūlymą. Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymas neturi pažeisti teisėtų lūkesčių ir įstatymo negaliojimo atgaline data principų. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos dėl ribinio procento, autoriaus nuomone, neatitinka Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos nuostatų: privalomo akcijų pardavimo teisei įgyvendinti turėtų būti keliama ne tik kapitalo, bet ir balsų sąlyga. Tobulintinas nagrinėjamos teisės įgyvendinimo mechanizmas. Savigynos taikymas įgyvendinant šią teisę nėra pateisinamas. Smulkiesiems akcininkams atsisakius sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, akcijų daugumą valdantis akcininkas turėtų siekti įgyti akcijas pareikšdamas ieškinį teismui.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673fad4a052fd
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.