Mokėjimo instrumento sąvoka Lietuvos baudžiamojoje teisėje

Santrauka

Naujasis Lietuvos baudžiamasis kodeksas (toliau tekste – BK) reformavo daugelį anks-tesniųjų baudžiamųjų įstatymų suformuluotų institutų, naujai apibrėžė nusikalstamas veikas. Novelos yra ir baudžiamosios atsakomybės nustatymas už netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimą arba neteisėtą disponavimą jais (BK 214 str.) bei už neteisėto mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimą (BK 215 str.). Veikos, numatytos BK 214 ir BK 215 str., iš kitų nusikaltimo sudėčių išsiskiria specifiniu nusikalstamos veikos dalyku, kuris ir yra šio straipsnio nagrinėjimo dalykas.
Straipsnio tikslas – taikant loginį, lyginamąjį ir sisteminį teisės aiškinimo metodus, atskleisti nusikalstamų veikų, numatytų BK 215, 216 straipsniuose, dalyko sąvoką. Straipsnyje analizuojamos kai kurios problemos, susijusios su tiksliu minėtų veikų dalyko apibrėžimu: pinigų, vertybinių popierių ir mokėjimo instrumentų sąvokų turinys, jų tarpusavio ryšys ir skirtumai, nusikalstamų veikų, numatytų BK 213, 214, 215 str., atskyrimo galimybės pasitelkiant jų dalykų sąvokas. Mokėjimo instrumento sąvoką siūloma vartoti kaip bendrąją įvairių atsiskaitymo priemonių sąvoką, nurodoma šios sąvokos teorinė reikšmė. Remiantis užsienio šalių patirtimi ir kitų Lietuvos teisės normų analize pateikiami kai kurie siūlymai tikslinti nusikalstamų veikų, numatytų BK 213, 214 ir 215 str., dalyką.