From Reactive Policing to Crowd Management? Policing Anti-Globalization Protest in Canada

Santrauka

Šiame dešimtmetyje vyksta nemažai svarbių diskusijų dėl „vakarų“ viešosios tvarkos palaikymo politikos ir praktikos nuo atsarginio reaktyviojo, konfrontacinio ir protestuotojo modelio iki modelio, kuris yra labiau paremtas konfliktų rizikos mažinimo sąvoka, apimančia protinių sugebėjimų pasitelkimą, abipusį bendravimą bei derybų metu priimtą susitarimą, t. y. ėjimu minios „valdymo“ link. Tokio pasikeitimo priežastys yra bendras judėjimas laisvesnės demokratinės visuomenės link šiose valstybėse ir apskritai socialinių pokyčių procesas, vykstantis dėl didėjančio judėjimo nuo modernios iki toliau pažengusios moderniosios visuomenės. Be to, priežastys, dėl kurių policija yra įtraukta į šiuos raidos pokyčius, yra susijusios su jos ir valstybės ryšiu, susirūpinimu dėl teisėtų veiksmų bei jos darbu visuomenėje, kur vis labiau susiduriama su rizika. Vis dėlto pati policija ne tik lemia pokyčius reaguodama į išorinį spaudimą, bet ir veikia kaip faktorius, padedantis jai pačiai keistis turimų policijos žinių bei įgytos patirties pagrindu.
Ligi šiol moksliniai tyrimai šiais klausimais daugiausia buvo atliekami labiau orientuojantis į Vakarų Europą ir Jungtines Valstijas negu į Kanadą, be to, labiau į viešąją tvarką nei į antiglobalizacijos protestus. Šis straipsnis kompensuoja šį stygių; jame pateikiami lyginamojo tiriamojo darbo rezultatai. Taigi tiriama buvo du antiglobalizacijos protestų Kanadoje kontroliavimo atvejai. Tiksliau Amerikos viršūnių susitikimas Kvebeko mieste 2001 m. ir 2002 m. vykusi Didžiojo aštuoneto (G8) konferencija Kananaskyje bei protestai prieš Didįjį aštuonetą (G8) Kalgaryje ir Otavoje. Darbo autorius surinko interviu, paimtus iš viešosios policijos institucijų visoje Kanadoje 2003 m. vasarą. Pirmasis susitikimas įvyko Genujoje, antrasis – dėl padidėjusios terorizmo grėsmės po rugsėjo 11-osios teroro akto – buvo palyginti nekonfrontacinis, nes Kananaskio uolėtų kalnų vietovė buvo išskirtinė ir prižiūrima kariuomenės, tvarkos palaikymas miestuose siejamas su protinių gebėjimų, „soft hat“ (tiesioginis vertimas „švelnioji kepurė“), protestuotojų ir tarpininkų ryšių mažinimu. Remiantis šiais dviem tyrimais turėtų būti pažymima, jog antiglobalizacijos protestų kontroliavimas Kanadoje pasikeitė nuo reaktyviojo modelio iki modelio, kuriame daugiau dėmesio skiriama miniai suvaldyti. Vis dėlto tam, kad būtų galima sukonkretinti šiuos kontrastingus įvykius ir nuodugniau nustatyti tokio kontroliavimo pokyčius, šiame straipsnyje nagrinėjami penki Kanados viešosios tvarkos palaikymo 1997 ir 2001 m. atvejai.
Kaip pažymėta šiame straipsnyje, jis yra baigiamas remiant diskusijas dėl tendencijos pereiti nuo vieno modelio prie kito, atsižvelgiant į formaliąją politiką, kartu jame svarstomas tos politikos diegimo praktikoje mastas. Šiame straipsnyje taip pat nagrinėjama, iki kada minios valdymas gali būti apsvarstytas abiejų derybose dalyvaujančių dalyvių šalių, nes įvairios antiglobalizacijos protestuotojų grupės lieka už pagrindinio institucionalizmo proceso ribų. Be to, nurodoma, jog protestų kontroliavimas, įskaitant tarptautiniu mastu saugomų asmenų (iškelta Kanados akademikų dėl 1997 m. įvykių) apsaugą, sudaro viešesnę priverstinę bei išskirtinę kontroliavimo formą, šiek tiek peržengiančią šios tendencijos ribas. K Straipsnyje taip pat ginčijamasi, jog „soft hat“ valdymo sąvoka kartu su viešu sekimu yra tiesiog aiškus protinių gabumų surinkimo, infiltracijos bei sekimo pavyzdys (kartais ir bereikalingas „tvarkos drumstėjų“ suėmimas), ypač nukreiptas į tas grupes, kurios yra už institucionalizuotų „derybų ir susitarimų“ spektro ribų.