Pagrindinės Europos Sąjungos prieglobsčio teisyno įgyvendinimo problemos Lietuvoje
plugins.themes.bootstrap3.article.main6741fddd3c9e8
Santrauka
Šiandien jau niekam nekyla abejonių, kad Europos Sąjungos (ES) prieglobsčio teisė turi didelę įtaką Lietuvos teisei ir praktikos šioje srityje raidai. Šis procesas nesustoja. Šiuo metu Europos Sąjunga, baigusi pirmąjį prieglobsčio teisės derinimo etapą, jau ruošiasi antrajam – sukurti Bendrąją prieglobsčio sistemą ir procedūrą. Sukurti minimalūs prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių apsaugos standartai, be abejonės, užtikrins labiau suderintą prieglobsčio teisės taikymą ES valstybėse narėse, tačiau labai svarbu, kad šie minimalūs reikalavimai neliktų minimalūs. Svarbu, kad ir toliau būtų siekiama visapusiškos pabėgėlių apsaugos Europos Sąjungoje, kuri atitiktų pagrindinį tarptautinį pabėgėlių apsaugos dokumentą – 1951 m. konvenciją dėl pabėgėlių statuso.
Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti pagrindines Lietuvos prieglobsčio teisės normas Europos Sąjungos prieglobsčio teisyno požiūriu ir nustatyti problemas, kurios gali kilti įgyvendinant ES teisyno nuostatas. Autorė pateikia pagrindinių Europos Sąjungos prieglobsčio teisės aktų, priimtų remiantis 1997 m. Amsterdamo sutarties 63 straipsniu, analizę. Šie teisės aktai atspindi pirmąjį Europos Sąjungos prieglobsčio teisės derinimo etapą. Dar stodama į Europos Sąjungą Lietuva privalėjo suderinti savo teisę ir praktiką su tada teisiniu požiūriu neįpareigojančių ES prieglobsčio dokumentų nuostatomis. Dar daugiau, toks derinimas privalomas tapus ES nare, nes šiuo metu jau veikia teisiniu požiūriu įpareigojantys ES prieglobsčio teisės aktai. Reikia pasakyti, kad prieglobsčio teisės derinimo procesas Europos Sąjungoje dar nėra baigtas, nes diskutuojama ir rengiamasi antrajam teisės derinimo etapui. Šis procesas ir toliau darys įtaką prieglobsčio teisės raidai ES valstybėse narėse, įskaitant ir Lietuvą. Straipsnio autorė taip pat pabrėžia, kad nemažiau svarbi yra nacionalinės jurisprudencijos šioje srityje raida, kuri atitiktų ES teisės prieglobsčio srityje nuostatas ir dvasią.
Straipsnyje aptariami visi svarbiausi prieglobsčio teisės dokumentai, priimti pagal 1997 m. Amsterdamo sutarties 63 straipsnį: 2001 m. direktyva dėl laikinosios apsaugos, 2003 m. Dublino reglamentas, 2003 m. priėmimo standartų direktyva, 2003 m. šeimos susijungimo direktyva, 2004 m. pabėgėlio sąvokos ir papildomos apsaugos direktyva bei 2005 m. prieglobsčio procedūrų direktyva. Iš probleminių šių dokumentų įgyvendinimo aspektų autorė išskiria teisės dirbti nesuteikimą prieglobsčio prašytojams prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu, prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo institucinę sistemą Užsieniečių registracijos centre, trumpus akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų procedūros vykdymo terminus, kurie kelia abejonių dėl prieglobsčio procedūros objektyvumo ir teisingumo, tinkamų socialinių garantijų neužtikrinimą prieglobstį gavusiems asmenims pasibaigus socialinės integracijos laikotarpiui, nenuoseklų šeimos susijungimo teisės reglamentavimą Lietuvos teisės aktuose bei kitas problemas.
Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti pagrindines Lietuvos prieglobsčio teisės normas Europos Sąjungos prieglobsčio teisyno požiūriu ir nustatyti problemas, kurios gali kilti įgyvendinant ES teisyno nuostatas. Autorė pateikia pagrindinių Europos Sąjungos prieglobsčio teisės aktų, priimtų remiantis 1997 m. Amsterdamo sutarties 63 straipsniu, analizę. Šie teisės aktai atspindi pirmąjį Europos Sąjungos prieglobsčio teisės derinimo etapą. Dar stodama į Europos Sąjungą Lietuva privalėjo suderinti savo teisę ir praktiką su tada teisiniu požiūriu neįpareigojančių ES prieglobsčio dokumentų nuostatomis. Dar daugiau, toks derinimas privalomas tapus ES nare, nes šiuo metu jau veikia teisiniu požiūriu įpareigojantys ES prieglobsčio teisės aktai. Reikia pasakyti, kad prieglobsčio teisės derinimo procesas Europos Sąjungoje dar nėra baigtas, nes diskutuojama ir rengiamasi antrajam teisės derinimo etapui. Šis procesas ir toliau darys įtaką prieglobsčio teisės raidai ES valstybėse narėse, įskaitant ir Lietuvą. Straipsnio autorė taip pat pabrėžia, kad nemažiau svarbi yra nacionalinės jurisprudencijos šioje srityje raida, kuri atitiktų ES teisės prieglobsčio srityje nuostatas ir dvasią.
Straipsnyje aptariami visi svarbiausi prieglobsčio teisės dokumentai, priimti pagal 1997 m. Amsterdamo sutarties 63 straipsnį: 2001 m. direktyva dėl laikinosios apsaugos, 2003 m. Dublino reglamentas, 2003 m. priėmimo standartų direktyva, 2003 m. šeimos susijungimo direktyva, 2004 m. pabėgėlio sąvokos ir papildomos apsaugos direktyva bei 2005 m. prieglobsčio procedūrų direktyva. Iš probleminių šių dokumentų įgyvendinimo aspektų autorė išskiria teisės dirbti nesuteikimą prieglobsčio prašytojams prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu, prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo institucinę sistemą Užsieniečių registracijos centre, trumpus akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų procedūros vykdymo terminus, kurie kelia abejonių dėl prieglobsčio procedūros objektyvumo ir teisingumo, tinkamų socialinių garantijų neužtikrinimą prieglobstį gavusiems asmenims pasibaigus socialinės integracijos laikotarpiui, nenuoseklų šeimos susijungimo teisės reglamentavimą Lietuvos teisės aktuose bei kitas problemas.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6741fddd404dd
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.