Konstitucija ir religinės nuorodos: dermės problema XX–XXI amžiuose
plugins.themes.bootstrap3.article.main673fb2d076d61
Santrauka
Straipsnyje analizuojami kai kurių pasaulio šalių konstitucijų religiniai bruožai, mėginama ne tik atskleisti egzistuojančių nuostatų turinius, bet ir pateikti šiuolaikinę tokių normų interpretavimo koncepciją.
Darbo pradžioje apžvelgiama teorinė religijos ir teisės santykio problema, analizuojama valstybės ir religijos santykių istorinė raida. Straipsnyje pabrėžiama, jog religinis pradas, krikščioniškasis pradas buvo Vakarų teisės tradicijos šerdis.
Romos teisei tegalime priskirti teisės, kaip instrumento, ištobulinimo laurus. Krikščioniškasis paveldas – tai ta tradicijos dalis, kuri sukūrė ir išplėtojo žmogaus teisių ir laisvių sampratas ir sistemas. Turbūt šiuolaikiniam žmogui, kuriam būdingas itin silpnas istoriškumo pojūtis, mintis, kad krikščionybė yra šiandieninių jo teisių ir laisvių pirminis ir beveik vienintelis šaltinis, skamba paradoksaliai.
Religija ir valstybės institucijos ilgai buvo vienos sistemos integralios dalys. Todėl tuo žmonijos raidos laikotarpiu krikščionybė, būdama valstybinės valdžios dalis arba pati būdama valdžia, skleidė savąsias moral values, paversdama jas visuotinėmis ir privalomomis. Krikščioniškosios moralės universalumą palaikė ir užtikrino pozityviosios teisės nustatytos realios sankcijos dėl jos pažeidimo. Tačiau krikščioniškoji religija, išgyvenusi reformacijos ir kontrreformacijos epochą, suskilo, iš katalikų bažnyčios atimdama monopoliją kalbėti visų krikščionių vardu. Būtent ši aplinkybė – krikščioniškųjų religijų gausa – lėmė bažnyčios atskyrimo nuo bažnyčios principą. Iš pradžių šis principas buvo diegtas siekiant ne drausti religijas, o leisti jų veiklą, nes tik valstybinės religijos nebuvimas garantavo tikėjimo pliuralizmą.
Todėl separation of state and church susidarė ne kaip priemonė, garantuojanti teisę netikėti, o kaip konstitucinis principas, garantuojantis teisę tikėti, tačiau laisvai, be valstybės prievartos, pasirenkant tikėjimą. Tikėjimo pliuralizmas įtvirtino ir netikėjimo teisę. Nors daugelyje visuomeninių sistemų tos vertybės liko kaip tradicijos ir papročių sistemos dalis, tačiau sekuliarizacija sukūrė prielaidas moraliniam reliatyvizmui. Straipsnyje akcentuojama, kad valstybės atskyrimas nuo bažnyčios turėjo reikšmingos įtakos sociumui, nes netiesiogiai atskyrė bažnyčios moral values nuo pozityviosios teisės.
Valstybės ir bažnyčios atskyrimo nuostata tapo daugelio konstitucinių sistemų dalimi. Pirmieji ją įtvirtino amerikiečiai, vėliau (1905 m.) Prancūzija priėmė įstatymą, kuriame taip pat atskyrė valstybę nuo bažnyčios. Italija, su Vatikanu 1929 m. pasirašiusi Laterano susitarimą, taip pat pasirinko separation principą.
Tad XX a. daugeliui valstybių sekuliarizacija tapo teisine vertybe – konstituciniu principu. Valstybės ir bažnyčios atskyrimas tapo konstituciniu principu ir Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija).
Straipsnyje pabrėžiama, kad nežiūrint į tai, kad separation of state and church teorijoje minimas kaip integralus teisinės valstybės elementas, jis negali būti traktuojamas kaip universalus rule of law elementas. Tai – tik nacionalinis teisinės valstybės elementas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskyrimas nėra ir neprivalo būti nepakeičiamas teisinės valstybės elementas. Jeigu Lietuvoje tai – konstitucinis principas, tai Danijos ar Norvegijos Karalystėse konstitucinis principas teigia visai priešingai, įtvirtindamas valstybinį kai kurių religijų statusą. Akivaizdu, kad minėtos šalys, kuriose nėra separation of state and church, taip pat gali būti laikomos teisinėmis valstybėmis, lygiai taip pat, kaip ir tos šalys, kuriose separation of state and church yra konstitucinis principas. Valstybių, kuriose egzistuoja valstybinės religijos, konstitucijos išskiria tam tikras religijas kaip tradicines, tos religijos tampa reikšmingais konstitucinių arba visuomeninių santykių subjektais, darančiais įtaką visuomeniniams procesams, o bažnytinė doktrina egzistuoja kaip vienas iš pozityviosios teisės interpretacijos ir net teisės kūrimo šaltinių.
Darbo pradžioje apžvelgiama teorinė religijos ir teisės santykio problema, analizuojama valstybės ir religijos santykių istorinė raida. Straipsnyje pabrėžiama, jog religinis pradas, krikščioniškasis pradas buvo Vakarų teisės tradicijos šerdis.
Romos teisei tegalime priskirti teisės, kaip instrumento, ištobulinimo laurus. Krikščioniškasis paveldas – tai ta tradicijos dalis, kuri sukūrė ir išplėtojo žmogaus teisių ir laisvių sampratas ir sistemas. Turbūt šiuolaikiniam žmogui, kuriam būdingas itin silpnas istoriškumo pojūtis, mintis, kad krikščionybė yra šiandieninių jo teisių ir laisvių pirminis ir beveik vienintelis šaltinis, skamba paradoksaliai.
Religija ir valstybės institucijos ilgai buvo vienos sistemos integralios dalys. Todėl tuo žmonijos raidos laikotarpiu krikščionybė, būdama valstybinės valdžios dalis arba pati būdama valdžia, skleidė savąsias moral values, paversdama jas visuotinėmis ir privalomomis. Krikščioniškosios moralės universalumą palaikė ir užtikrino pozityviosios teisės nustatytos realios sankcijos dėl jos pažeidimo. Tačiau krikščioniškoji religija, išgyvenusi reformacijos ir kontrreformacijos epochą, suskilo, iš katalikų bažnyčios atimdama monopoliją kalbėti visų krikščionių vardu. Būtent ši aplinkybė – krikščioniškųjų religijų gausa – lėmė bažnyčios atskyrimo nuo bažnyčios principą. Iš pradžių šis principas buvo diegtas siekiant ne drausti religijas, o leisti jų veiklą, nes tik valstybinės religijos nebuvimas garantavo tikėjimo pliuralizmą.
Todėl separation of state and church susidarė ne kaip priemonė, garantuojanti teisę netikėti, o kaip konstitucinis principas, garantuojantis teisę tikėti, tačiau laisvai, be valstybės prievartos, pasirenkant tikėjimą. Tikėjimo pliuralizmas įtvirtino ir netikėjimo teisę. Nors daugelyje visuomeninių sistemų tos vertybės liko kaip tradicijos ir papročių sistemos dalis, tačiau sekuliarizacija sukūrė prielaidas moraliniam reliatyvizmui. Straipsnyje akcentuojama, kad valstybės atskyrimas nuo bažnyčios turėjo reikšmingos įtakos sociumui, nes netiesiogiai atskyrė bažnyčios moral values nuo pozityviosios teisės.
Valstybės ir bažnyčios atskyrimo nuostata tapo daugelio konstitucinių sistemų dalimi. Pirmieji ją įtvirtino amerikiečiai, vėliau (1905 m.) Prancūzija priėmė įstatymą, kuriame taip pat atskyrė valstybę nuo bažnyčios. Italija, su Vatikanu 1929 m. pasirašiusi Laterano susitarimą, taip pat pasirinko separation principą.
Tad XX a. daugeliui valstybių sekuliarizacija tapo teisine vertybe – konstituciniu principu. Valstybės ir bažnyčios atskyrimas tapo konstituciniu principu ir Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija).
Straipsnyje pabrėžiama, kad nežiūrint į tai, kad separation of state and church teorijoje minimas kaip integralus teisinės valstybės elementas, jis negali būti traktuojamas kaip universalus rule of law elementas. Tai – tik nacionalinis teisinės valstybės elementas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskyrimas nėra ir neprivalo būti nepakeičiamas teisinės valstybės elementas. Jeigu Lietuvoje tai – konstitucinis principas, tai Danijos ar Norvegijos Karalystėse konstitucinis principas teigia visai priešingai, įtvirtindamas valstybinį kai kurių religijų statusą. Akivaizdu, kad minėtos šalys, kuriose nėra separation of state and church, taip pat gali būti laikomos teisinėmis valstybėmis, lygiai taip pat, kaip ir tos šalys, kuriose separation of state and church yra konstitucinis principas. Valstybių, kuriose egzistuoja valstybinės religijos, konstitucijos išskiria tam tikras religijas kaip tradicines, tos religijos tampa reikšmingais konstitucinių arba visuomeninių santykių subjektais, darančiais įtaką visuomeniniams procesams, o bažnytinė doktrina egzistuoja kaip vienas iš pozityviosios teisės interpretacijos ir net teisės kūrimo šaltinių.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673fb2d07abe2
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
