Lietuvos prokuratūros organizavimas ir veikla 1918–1940 metais

Santrauka

Šiame straipsnyje siekiama aptarti sudėtingą Lietuvos prokuratūros steigimo procesą, glaudžiai susijusį su paskelbusios nepriklausomybę valstybės kūrimo istorija, teisinių pagrindų raida.
Pirmieji laikinieji konstituciniai aktai neįvardija prokuratūros ar valstybės gynėjo institucijos, tačiau nurodo, kad veikę iki jų paskelbimo dienos įstatymai, neprieštaraujantys Laikinosios Konstitucijos aktui, galioja. Teisinį pagrindą kurti prokuratūrą suteikė 1918 m. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, o pagrindines apygardos teismų ir Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjo ir jų padėjėjų funkcijas bei įgaliojimus nustatė Baudžiamojo proceso įstatymas, „paveldėtas“ iš Rusijos.
Teisingumo ministras, siekdamas kokybiškesnio valstybės gynėjų ir jų padėjėjų darbo, užtikrinančio teisėtumą visoje šalyje, leido jų darbą reglamentuojančias instrukcijas.
1925 metais Seimas įsteigė Panevėžio apygardos teisme valstybės gynėjo ir jo padėjėjų pareigybes. Taigi iš esmės buvo baigtas pirmasis prokuratūros sistemos kūrimo etapas. Pažymėtina, kad Klaipėdos krašto prokuratūra pagal 1923 metų konvenciją, pasirašytą Lietuvos ir Antantės šalių dėl Klaipėdos teritorijos, turėjo ir išskirtines autonomines teises, nes, kitaip negu didžiojoje Lietuvos dalyje, vadovavosi įstatymais, galiojusiais šiame krašte.
1928 metais teisingumo ministras išleido Instrukciją apygardų teismų valstybės gynėjams ir jų padėjėjams. Į vieną teisinį aktą iš galiojančių įstatymų buvo perkeltos valstybės gynėjų ir jų padėjėjų funkcijos, įvardytos jų teisės, pareigos, įgaliojimų ribos, organizacinė struktūra, atskaitomybės ir atsakomybės klausimai, jų santykiai su teismais, policija, kvota, parengiamuoju tardymu, taip pat raštvedybos reikalavimai, tiesioginio darbo vykdymo rekomendacijos ir kiti svarbūs dalykai.
Nors laikinieji konstituciniai aktai bei 1922 metų ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijos nenustatė valstybės gynėjų institucijos statuso, tačiau visuma galiojusių įstatymų ir kitų norminių aktų iš esmės užtikrino prokuratūros savarankiškumą ir nepriklausomumą vykdant savo tiesiogines pareigas teismuose, prižiūrint kvotėjus ir tardytojus, užtikrinant piliečių konstitucines teises.
Antrasis prokuratūros kūrimo etapas, kurį galima pavadinti jos reforma, prasidėjo 1933 metais, kai buvo priimtas naujas Teismų santvarkos įstatymas, įteisinęs keturių pakopų teismų sistemą, neišvengiamai nulėmė ir prokuratūros sistemos reformą.
Visi buvę valstybės gynėjai ir jų padėjėjai tapo prokurorais ir prokurorų padėjėjais. Įkurta papildoma grandis – Apeliacinių rūmų prokuratūra. Aiškiai nustatyta hierarchinė sistema. Joje vyriausiuoju Respublikos prokuroru įvardytas teisingumo ministras. Šis įstatymas nustatė aiškius kvalifikacinius, dalykinius ir moralinius reikalavimus asmenims, norintiems tapti prokurorais ar jų padėjėjais.
Šalyje vis daugėjo teisininkų, įgijusių aukštąjį teisės išsimokslinimą. Be to, prokuratūra įgijo papildomų teisių ir pareigų dalyvauti advokatų drausmės bylose, padėti antstoliams.
Priėmus šį įstatymą, reformavusį prokuratūros sistemą, aiškiai apibrėžusį jos funkcijas, teises ir pareigas, 1938 metais dar buvo priimta paskutinioji ikikarinė Lietuvos Konstitucija. Iki 1940 metų prokuratūros sistemoje bei jos veikloje daugiau svarbesnių pakeitimų nebuvo atlikta.