La création de la doctrine de l’état de droit en Lituanie

Santrauka

Straipsnyje pateikiama teisinės valstybės idėjų raida Lietuvoje. Ieškoma sąsajų su analogiškais procesais Europoje, atskleidžiama Lietuvos patirtis ir teisinės minties būklė Europos kontekste. Nagrinėjant teisinės valstybės raidą mūsų šalyje vertinamos teisinės valstybės idėjų pasekmės ir modeliuojamos šiuolaikinės raidos tendencijos bei nustatomos svarbiausios problemos.
Nuo XVI a. Europoje formuojasi moderniosios pasaulėžiūros požymiai, kuriuos lėmė gausūs sociokultūriniai tos epochos pokyčiai, neabejotinai atsispindėję ir Lietuvos teisinėje mintyje, ir realijose. Su Renesansu pamažu įsitvirtina kultūros sekuliarizacijos idėjos, nes esminis Renesanso požymis buvo individualybės pirmumo skelbimas. Iš čia – visuomenės gyvenimo tvarkos įvairovė. Individualizmo iškėlimas lėmė laisvės pajautimą, subjektyvumo pripažinimą. Šios tendencijos XVI a. Europoje pradeda atsispindėti įstatymuose, kuriais taip pat siekta įtvirtinti autonomiškumo ir laisvės interesus. XVI a. populiarėja chaoso tendencijos, atskiros pasaulio, centro dalys tampa reikšmingos ir savarankiškos, todėl įstatymas taip pat tampa nepriklausomu, savarankišku, vieninteliu, mažu, pačiam sau reikšmingu centru. Kylant tokioms problemoms supratę teisinės valstybės idėjų svarbą, kurią savo darbuose ir gina, neišvengiamai į polemiką įsitraukia ir Lietuvos šviesuoliai.
Straipsnyje konstatuojama, kad teisinės valstybės raidai labai svarbus ir visada keliamas vienas esminis klausimas: skiriasi teisė nuo įstatymo ar šios sąvokos sutampa? Teigiamas arba neigiamas atsakymai nurodo du teisės sampratų koncepcijų tipus: vienas iškelia teisę aukščiau įstatymo, pagrindžia įstatymo priklausomumo nuo pačios teisės sampratos koncepciją, o kitas įstatymą (įstatymų leidybą) vadina teise, ją su įstatymu sutapatina. Todėl vieni autoriai įstatymą tapatina su teise, o kiti teisę laiko fundamentalesne už įstatymą vertybe.
Straipsnyje aptariama teisės ir įstatymo santykio raidos stadija Lietuvoje, kai įstatymo imta nebetapatinti su teise, kai ėmė ryškėti šių sąvokų išsiskyrimo tendencija jau XVI a. Teisės ir įstatymo skyrimo koncepcija teisės istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį demokratizuojant įstatymų leidybą. Straipsnyje apžvelgiami teisės ir įstatymo santykio raidos būdingiausieji bruožai. Jie yra aktualūs ir šiandien sprendžiant įstatymų leidybos demokratizavimo, žmogaus teisių ginties klausimus. Teisinės minties istorinio palikimo analizė teikia naujų argumentų kuriant šiuolaikinės teisės ir įstatymo santykio bei teisinės valstybės koncepciją.