La cour constitutionnelle de la république de Lituanie et la protection des fondements constitutionnels de l’institut des élections démocratiques

Santrauka

Demokratinėje teisinėje valstybėje ir rinkimų reguliavimas įstatymais, ir rinkimų praktika yra grindžiami šalies Konstitucija, kurioje įtvirtinti svarbiausi rinkimų teisės principai.
Šių principų turi laikytis ir rinkimų santykius reguliuojantis įstatymų leidėjas, ir rinkimus organizuojančios rinkimų komisijos, ir kitos valstybės institucijos bei pareigūnai. Demokratinių rinkimų konstitucinius pagrindus saugo ir konstitucinės justicijos institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas užtikrina konstitucingumą rinkimų santykių sri- tyje dviem būdais: a) tikrindamas įstatymų ir kitų teisės aktų rinkimų klausimais konstitucingumą ir b) teikdamas išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo ar Prezidento rinkimus. Per keliolika savo veiklos metų Konstitucinis Teismas vertino Seimo rinkimų, Respublikos Prezidento rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų ir kitų įstatymų, susijusių su rinkimų klausimais, konstitucingumą. Nemažai šių aktų nuostatų buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Jis taip pat nagrinėjo dvi bylas (1996 ir 2004 m.), kuriose buvo sprendžiama, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeisti rinkimų įstatymų reikalavimai. Pažymėtina, kad tiek tirdamas įstatymus, tiek rinkimų praktiką Konstitucinis Teismas turi vadovautis Konstitucija.
Todėl kiekvienoje tokių bylų jam teko aiškinti Konstitucijos nuostatose įtvirtintus rinkimų teisės pagrindus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs oficialią demokratinių rinkimų pagrindų konstitucinę doktriną. Jis tyrė ir vertino nemažai rinkimų santykius reguliuojančių įstatymų normų ir kai kurias iš jų pripažino antikonstitucinėmis.
Šiuo atveju Konstitucinis Teismas veikė kaip „negatyvusis įstatymų leidėjas“. Pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ir Seimo narių rinkimus. Taip Teismas įgyvendina „rinkimų arbitro“, pagal Lietuvos Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą turinčio tik labai ribotą kompetenciją (Teismas tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti arba kita šios Komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui renkant Seimo narius arba Respublikos Prezidentą), misiją.
Autoriaus atlikta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, susijusios su rinkimų teisės konstitucinių pagrindų apsauga, apžvalga leido jam padaryti keletą išvadų: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota demokratinių rinkimų instituto konstitucinių pagrindų doktrina yra gana fragmentiška, kol kas plačiau atskleisti tik kai kurie rinkimų teisės konstituciniai principai.
Tai lėmė santykinai ne itin didelis nagrinėtų bylų skaičius, taip pat prašymuose suformuluoti klausimai. Konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluota gana plati rinkimų proceso skaidrumo ir kontrolės, asmeninio balsavimo, draudimo tiesiogiai arba netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus reikalavimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose pripažinęs, kad Konstitucijai prieštaravo ne viena tikrinto rinkimų įstatymų nuostata, „išvalė“ rinkimų reguliavimą įstatymais.
Reguliavimo įstatymais konstitucingumą reikia laikyti būtina prielaida tinkamai organizuoti demokratinius rinkimus.
Tirdamas gautus prašymus patikrinti, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo rinkimus (nagrinėtos tik dvi bylos), Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas daugiau dėmesio teikė aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami apskųsti Konstituciniam Teismui Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, ištirti ir įvertinti.
Autorius daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veikla užtikrinant rinkimų reguliavimo ir rinkimų praktikos konstitucingumą neabejotinai stiprina politinio rinkimų proceso teisines ribas.