plugins.themes.bootstrap3.article.main67406c22308d0

Eduardas Vaitkevičius

Santrauka

Mūsų šalyje jau dešimt metų civilinę ginklų apyvartą reguliuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas). Teisinėje literatūroje jau buvo atkreiptas dėmesys į problemas, kurias kelia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme esanti neapgalvota ir moksliškai nepagrįsta ginklų klasifikacija ir skirstymas į kategorijas. Šio straipsnio tikslas – atkreipti teisės specialistų dėmesį į neigiamas pasekmes, kurias gali sukelti tiesioginis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normų taikymas baudžiamojoje teisenoje. Straipsnyje nagrinėjama ginklo pavojingumo sampratos kolizija Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, kriminalistikoje bei baudžiamojoje teisėje. Atkreipiamas dėmesys, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinta ginklų klasifikacija pagal jų pavojingumo laipsnį yra nepagrįsta, sudaryta pažeidžiant esminius klasifikavimo principus, neapima visų klasifikuojamų objektų ir faktiškai neatspindi ginklų pavojingumo.
Ginklų klasifikavimas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme turėtų būti iš esmės pakeistas sisteminant kitais pagrindais – pagal ginklų paskirtį ir, priklausomai nuo paskirties, pagal apyvartos apribojimus. Į kategorijas turėtų būti suskirstyti tik Europos Tarybos 1991 m. birželio18 d. direktyvoje Nr. 477 nurodyti ginklai ir šaudmenys. Ginklo pavojingumo samprata Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme iš esmės skiriasi nuo ginklo pavojingumo sampratos kriminalistikoje bei baudžiamojoje teisėje, todėl neturėtų būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai taikoma baudžiamojoje teisenoje. Baudžiamosios teisės specialistai turėtų suformuluoti aiškią ginklo sampratą remdamiesi baudžiamosios teisės doktrina bei kriminalistinės ginklotyros mokslo žiniomis.

plugins.themes.bootstrap3.article.details67406c2234e52

Skyrius
Mokslo straipsnis