Case Law as the State Family Policy Formation Instrument

Santrauka

Straipsnyje siekiama atskleisti, kokį vaidmenį formuojant valstybinę šeimos politiką Lietuvoje turi (jei apskritai turi) teisminė valdžia. Šiam tikslui pasiekti pirmiausia atskleidžiamos teisinės šeimos politikos formavimo prielaidos. Nors pozityviosios teisės analizė sudaro pagrindą manyti, kad valstybinės šeimos politikos formavimas yra įstatymų leidžiamosios valdžios funkcija, praktika rodo, kad ši funkcija nesvetima ir vykdomajai valdžiai. Pastarųjų metų konstitucinė doktrina, įtvirtinusi teismo precedento kaip teisės šaltinio vaidmenį, leidžia kalbėti ir apie teisminės valdžios įtaką šeimos politikai. Daroma išvada, kad teisminė valdžia nėra kaip nors konstituciškai atribota nuo šeimos politikos formavimo. Toliau straipsnyje tiriama, kaip šią funkciją teisminė valdžia įgyvendina praktiškai. Analizuojant Lietuvos teismų praktiką pasirinktose srityse (santuokos nutraukimas, vaikų išlaikymas, nesantuokinių vaikų teisių apsauga) identifikuojama reali teisminės valdžios įtaka valstybinei šeimos politikai. Ši įtaka pasireiškia įvairiai: šalinant įstatymų leidėjo paliktas teisės spragas, nustatant konkrečius valstybinei šeimos politikai reikšmingus kriterijus tais atvejais, kai įstatymų leidėjas apsiriboja bendrų principų nustatymu, perkeliant tarptautinius žmogaus teisų standartus į nacionalinę teisinę sistemą ir t. t. Vienas iš kontroversiškiausių teismų praktikos įtakos šeimos politikai būdų – įstatymuose įtvirtintų teisinio reguliavimo modelių modifikavimas (tai pirmiausiai pasakytina apie santuokos nutraukimo institutą – čia teismų praktika „amortizavo“ įstatymų leidėjo pasirinkimą įtvirtinti pakankamai griežtą fault-laws sistema grindžiamą santuokos nutraukimo mechanizmą).
Apibendrinant atliktą tyrimą daroma išvada, kad teismų praktika gali būti veiksmingas ir patikimas valstybinės šeimos politikos formavimo instrumentas šiuolaikinėje greitai besikeičiančioje visuomenėje. Straipsnyje keliama mintis ir dėl teismų praktikos pranašumų šioje srityje: ji visuomet yra lankstesnė ir labiau orientuota į žmogų, o esant įstatymų leidėjo darbo brokui, ji yra pajėgi operatyviai užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams.