Atsinaujinančiųjų išteklių energijos rinkos teisinis reguliavimas
plugins.themes.bootstrap3.article.main673fa88e183cc
Santrauka
Straipsnio tikslas yra ištirti, ar galiojantis Europos Sąjungos teisinis reguliavimas sudaro prielaidas energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, bendros rinkos sukūrimui. Pagrindiniai straipsnio uždaviniai yra: nustatyti Europos Sąjungos kompetencijos apimtį atsinaujinančios energijos išteklių sektoriaus reguliavime; nustatyti Europos Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo būdus bei valstybių narių nacionalinio reguliavimo įtaką iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos energijos bendros rinkos sukūrimui.
Pirma šio straipsnio dalis yra skirta nustatyti Europos Sąjungos kompetencijos apimtį atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektoriuje. Nors pirmoji Europos Sąjungos direktyva dėl elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių skatinimo buvo priimta jau 2001 metais, tačiau tik Lisabonos sutartyje pirmą kartą buvo įtvirtintas specialus straipsnis, skirtas energetikos sektoriui. Iki Lisabonos sutarties atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektorius buvo reguliuojamas remiantis straipsniais, numatančiais Europos Sąjungos kompetenciją tik aplinkos apsaugos srityje. Todėl po Lisabonos sutarties iš esmės pasikeitė teisinis pagrindas Europos Sąjungai reguliuoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektorių. Antroji straipsnio dalis yra skirta Europos Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo būdams. Nustatyta, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektorius yra reguliuojamas direktyvomis, taip pat svarbų vaidmenį atlieka Komisijos komunikatai, kuriuose nustatomi pagrindiniai tikslai ir veiklos kryptys. Antros dalies antrasis skyrius yra skiriamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių skatinimo priemonių, naudojamų valstybėse narėse, analizei. Nustatyta, kad Europos Sąjungos direktyva nesuvienodina atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių, todėl valstybės narės naudoja labai įvairias paramos schemas siekdamos didinti energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Šie skirtumai, egzistuojantys valstybėse narėse, lemia skirtingą konkurencinę aplinką energijos gamintojams, esantiems skirtingose valstybėse narėse, nes dėl skirtingų paramos schemų vienose valstybėse narėse esančių energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamintojų konkurencinė padėtis yra daug palankesnė nei gamintojų kitose valstybėse narėse. Dėl šių priežasčių daroma išvada, kad bendra atsinaujinančiųjų energijos išteklių rinka Europos Sąjungoje negali veikti dėl skirtingų paramos schemų, taikomų atskirose valstybėse narėse. Nors Europos Sąjungai Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo yra suteikta kompetencija nustatyti vienodas paramos schemas, tačiau valstybių narių sutarimo šiuo klausimų būtų labai sunku pasiekti dėl labai skirtingų atsinaujinančiųjų energijos išteklių potencialo ir konkurencingumo lygio valstybėse narėse.
Pirma šio straipsnio dalis yra skirta nustatyti Europos Sąjungos kompetencijos apimtį atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektoriuje. Nors pirmoji Europos Sąjungos direktyva dėl elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių skatinimo buvo priimta jau 2001 metais, tačiau tik Lisabonos sutartyje pirmą kartą buvo įtvirtintas specialus straipsnis, skirtas energetikos sektoriui. Iki Lisabonos sutarties atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektorius buvo reguliuojamas remiantis straipsniais, numatančiais Europos Sąjungos kompetenciją tik aplinkos apsaugos srityje. Todėl po Lisabonos sutarties iš esmės pasikeitė teisinis pagrindas Europos Sąjungai reguliuoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektorių. Antroji straipsnio dalis yra skirta Europos Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo būdams. Nustatyta, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektorius yra reguliuojamas direktyvomis, taip pat svarbų vaidmenį atlieka Komisijos komunikatai, kuriuose nustatomi pagrindiniai tikslai ir veiklos kryptys. Antros dalies antrasis skyrius yra skiriamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių skatinimo priemonių, naudojamų valstybėse narėse, analizei. Nustatyta, kad Europos Sąjungos direktyva nesuvienodina atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių, todėl valstybės narės naudoja labai įvairias paramos schemas siekdamos didinti energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Šie skirtumai, egzistuojantys valstybėse narėse, lemia skirtingą konkurencinę aplinką energijos gamintojams, esantiems skirtingose valstybėse narėse, nes dėl skirtingų paramos schemų vienose valstybėse narėse esančių energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamintojų konkurencinė padėtis yra daug palankesnė nei gamintojų kitose valstybėse narėse. Dėl šių priežasčių daroma išvada, kad bendra atsinaujinančiųjų energijos išteklių rinka Europos Sąjungoje negali veikti dėl skirtingų paramos schemų, taikomų atskirose valstybėse narėse. Nors Europos Sąjungai Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo yra suteikta kompetencija nustatyti vienodas paramos schemas, tačiau valstybių narių sutarimo šiuo klausimų būtų labai sunku pasiekti dėl labai skirtingų atsinaujinančiųjų energijos išteklių potencialo ir konkurencingumo lygio valstybėse narėse.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673fa88e1bfb3
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.