European Union Accession to the European Convention on Human Rights: Stronger Protection of Fundamental Rights in Europe?

Santrauka

Lisabonos sutartis įtvirtina, kad ES ne tik turi kompetenciją, bet ir pareigą prisijungti prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Rusijai pagaliau ratifikavus Konvencijos 14 protokolą tris dešimtmečius aptarinėta galimybė Europos Bendrijai/Europos Sąjungai prisijungti prie Konvencijos tampa reali. Vienas iš pagrindinių argumentų už ES prisijungimą prie Konvencijos – siekis užtikrinti deramą žmogaus teisių apsaugą visoje Europoje, netaikant išimčių tarptautinių organizacijų sprendimams. Nors Europos Sąjungos teisė užtikrina apsaugą pagrindinėms teisėms kaip bendriesiems teisės principams, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, iki Lisabonos sutarties ES teisėje nebuvo teisiškai privalomo rašytinio tokių teisių katalogo. Be to, ypač po Mastrichto sutartimi įtvirtintos trijų ramsčių sistemos, imta vis aktyviau kritikuoti pagrindinių teisių apsaugą ES, atsižvelgiant į išimtis iš teisinės apsaugos teisingumo ir vidaus reikalų klausimais bei užsienio ir saugumo politikos srityse. Lisabonos sutartis panaikina ramsčių sistemą bei patikslina, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti ir tas priemones, kuriomis ribojama pagrindinių teisių apsauga bendros užsienio ir saugumo politikos srityje. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo netrikdė tariami ES teisinės sistemos neatitikimai Konvencijos teisių apsaugos standartui – jis iki šiol nuosekliai laikėsi paties išplėtotos ekvivalentiškos teisių apsaugos doktrinos, kuria remdamasis atsisakydavo priimti nagrinėti ieškinius, susijusius su tarptautinėmis organizacijomis, jei tik jos užtikrino ekvivalentišką žmogaus teisių apsaugą.