ALGIMANTAS DZIEGORAITIS IR KAI KURIOS NŪDIENOS AKTUALIJOS TEISĖS POŽIŪRIU

Abstract

Naudodamasis proga dalyvauti leidinyje, skirtame Algimantui Dziegoraičiui, šiai šviesiai asmenybei atminti, galvojau, kokia tema būtų artimiausia gerbiamo Kolegos dvasia kuriai jis, žiūrėdamas į mus iš amžinybės, „pritartų“ arba net pats pageidautų dalyvauti ją aptariant.   Tačiau apsispręsti nelengva, nes Algimantas Dziegoraitis priklausė kultūrologiškai orientuotiems teisininkams, kuriems buvo sudėtinga „sutilpti“ buvusioje etatistiškai sovietų teisinėje sistemoje, pagrįstoje valdžios prioritetu, teisę tapatinusioje su bet  kokio turinio įstatymu. Teisė A. Dziegoraičiui – tai ne bet kokia valstybės valdžios valia, išreikšta įstatymu, o prigimtines žmogaus teises pripažįstanti elgesio taisyklė, turinti leidimų-paliepimų proporcingumo pavidalą, orientuojantį skirtingų interesų žmones kompromisui, o per jį – santarvei ir sugyvenimui. 
Sovietmečio aplinkoje, kurioje vyravo nepagarba asmeniui ir teisei, A. Dziegoraitis nesiekė valstybinės tarnybos (trumpai ėjo Teisingumo ministro pavaduotojo pareigas). Jis rinkosi advokato profesiją, kad būtų arčiau žmonių, ypač tų, kurie kokiu nors būdu konfliktavo su sovietiniu režimu, talkintų jiems ginant savo teises. Tai iš dalies rodė ir jo Leningrado universitete apginta disertacija aniems laikams kiek neįprasta tema „Konkursas tarybinėje civilinėje teisėje“. Konkursas savo prigimtimi – demokratinė sąvoka, pasirinkimo galimybę ir teisę. Sovietinėje sistemoje, kurioje viskas buvo griežtai reglamentuota ir galiojo principas: „draudžiama viskas, kas nėra įstatymu tiesiogiai leidžiama“, buvo kažkas naujo ir ateities požiūriu viltingo.