Tautinės mažumos sąvoka Turkijoje kaip neįveikiama kliūtis Turkijai kelyje į narystę ES?
plugins.themes.bootstrap3.article.main676e129d39934
Santrauka
Prieš penkiasdešimt metų, 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas asociacijos susitarimas tarp Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Turkijos. Tačiau, skirtingai nei daugelis kitų šalių, kurios kreipėsi vėliau, Turkija dar netapo ES nare. Vis dėlto Turkijos kandidatūra tapti ES nare vis dar yra viena iš prieštaringiausių labiausiai diskutuojamų temų Europos politinėje arenoje.
Stojimo derybų metu, be žmogaus teisių klausimų, kurdų ir Kipro problemos, vienu iš didžiausių iššūkių, susijusių su Turkijos sėkmingu kandidatavimu, yra pagarbos mažumoms ir jų apsaugos problema. Ji iš tiesų gali suformuoti neišsprendžiamą dilemą, kuri galiausiai neišvengiamai blokuos Turkijos stojimą į ES. Nei ES, nei Turkija negali aiškiai suprasti bei įvardinti, ką ES mato kaip „nepatenkinamą“ mažumų apsaugą Turkijoje. Šio nesutarimo priežastis iš esmės yra skirtingas sąvokos „mažumos“ interpretavimas. Pagal pačios Turkijos tautinės valstybės sampratą, kurios esmė ‒ vieninga ir nedaloma šalis, bei Lozanos sutarties, pasirašytos 1923 m., nuostatas, kurios apibrėžia Turkiją kaip tautą, valstybė pripažįsta tik ne musulmonų tikėjimo mažumas. Ir, priešingai, mažumų apsaugos nuostatoms pagal Lozanos sutarties formuluotes, Turkija apsiriboja tik graikų, armėnų ir žydų religijų gyventojais, pripažįstant juos ne musulmonų tikėjimo mažumomis. Nors asirai taip pat yra ne musulmonų grupė, jų atžvilgiu Turkija netaiko tautinių mažumų sampratos, o kartu ‒ ir mažumų apsaugos.
Skirtingai nei Turkijos atveju, ES mažumų koncepcija apima etnines, kalbines ir religines mažumas. Tai reiškia, kad pagal ES mažumų koncepciją, etninės mažumos, pavyzdžiui, kurdų, kalbinės mažumos, pavyzdžiui, Laz, ir religinės mažumos, pavyzdžiui, Alevis, patenka į termino „mažumos“ apibrėžtį, todėl turėtų galimybę pasinaudoti specialiomis mažumų apsaugos teisėmis.
Siekdamas rasti bendrą pagrindą diskusijai dėl nepatenkinamos mažumų teisių būklės Turkijoje, straipsnio autorius formuluoja „etninių grupių“ sampratą, kuri galėtų tapti veiksmingiausia priemone, sprendžiant esminius teisės taikymo prieštaravimus. Pagal šią koncepciją, etninės grupės kategorija galėtų sudaryti „turkiškąją subtapatybę“ bei padėtų sukurti teisinę bazę mažumos grupių traktavimui, remiantis žmogaus teisėmis, kas būtų suderinama tiek su Turkijos, tiek ir su Europos Sąjungos teise.
Stojimo derybų metu, be žmogaus teisių klausimų, kurdų ir Kipro problemos, vienu iš didžiausių iššūkių, susijusių su Turkijos sėkmingu kandidatavimu, yra pagarbos mažumoms ir jų apsaugos problema. Ji iš tiesų gali suformuoti neišsprendžiamą dilemą, kuri galiausiai neišvengiamai blokuos Turkijos stojimą į ES. Nei ES, nei Turkija negali aiškiai suprasti bei įvardinti, ką ES mato kaip „nepatenkinamą“ mažumų apsaugą Turkijoje. Šio nesutarimo priežastis iš esmės yra skirtingas sąvokos „mažumos“ interpretavimas. Pagal pačios Turkijos tautinės valstybės sampratą, kurios esmė ‒ vieninga ir nedaloma šalis, bei Lozanos sutarties, pasirašytos 1923 m., nuostatas, kurios apibrėžia Turkiją kaip tautą, valstybė pripažįsta tik ne musulmonų tikėjimo mažumas. Ir, priešingai, mažumų apsaugos nuostatoms pagal Lozanos sutarties formuluotes, Turkija apsiriboja tik graikų, armėnų ir žydų religijų gyventojais, pripažįstant juos ne musulmonų tikėjimo mažumomis. Nors asirai taip pat yra ne musulmonų grupė, jų atžvilgiu Turkija netaiko tautinių mažumų sampratos, o kartu ‒ ir mažumų apsaugos.
Skirtingai nei Turkijos atveju, ES mažumų koncepcija apima etnines, kalbines ir religines mažumas. Tai reiškia, kad pagal ES mažumų koncepciją, etninės mažumos, pavyzdžiui, kurdų, kalbinės mažumos, pavyzdžiui, Laz, ir religinės mažumos, pavyzdžiui, Alevis, patenka į termino „mažumos“ apibrėžtį, todėl turėtų galimybę pasinaudoti specialiomis mažumų apsaugos teisėmis.
Siekdamas rasti bendrą pagrindą diskusijai dėl nepatenkinamos mažumų teisių būklės Turkijoje, straipsnio autorius formuluoja „etninių grupių“ sampratą, kuri galėtų tapti veiksmingiausia priemone, sprendžiant esminius teisės taikymo prieštaravimus. Pagal šią koncepciją, etninės grupės kategorija galėtų sudaryti „turkiškąją subtapatybę“ bei padėtų sukurti teisinę bazę mažumos grupių traktavimui, remiantis žmogaus teisėmis, kas būtų suderinama tiek su Turkijos, tiek ir su Europos Sąjungos teise.
plugins.themes.bootstrap3.article.details676e129d3f0ee
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
