PERSONALO PATIKIMUMO PATIKROS TOBULINIMAS – NACIONALINIŲ IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTŲ HARMONIZAVIMO KELIU

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama personalo patikimumo patikra trimis
pagrindinėmis dimensijomis – pirma, skirtinguose teisės aktuose įtvirtintų sąvokų harmonizavimo, antra, patikimumo patikros terminų subalansavimo ir trečia, atitikties
asmens duomenų apsaugos reikalavimams užtikrinimo sinchronizuojant nacionalinių
ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Vertinant Lietuvos Respublikos korupcijos
prevencijos įstatymo (toliau – Korupcijos prevencijos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau –
Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas) ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, išryškinama personalo patikimumo užtikrinimo vieningos sąvokos dilema. Atlikus personalo patikimumo patikrinimo turinio lyginamąjį
vertinimą, pirmiausia siūlomas minėtuose įstatymuose numatytų aktualių sąvokų sinchronizavimas. Antra, vertinant skirtingus informacijos apie tikrinamą kandidatą
pateikimo terminus, siūloma juos subalansuoti tam, kad būtų galimybė efektyviau priimti galutinį vadybos sprendimą dėl kandidato įdarbinimo. Trečia, palyginus minėtų
įstatymų tikslines nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų apsaugą, pasigendama įtvirtinto skirtingo reglamentavimo pagrindimo, todėl pateikiami siūlymai, kaip
harmonizuoti asmens duomenų apsaugos užtikrinimo nuostatas personalo patikimumo patikrą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kad jos atlieptų Bendrojo duomenų
apsaugos reglamento (toliau – BDAR) reikalavimus.