PERSONALO PATIKIMUMO PATIKROS TOBULINIMAS – NACIONALINIŲ IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTŲ HARMONIZAVIMO KELIU

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama personalo patikimumo patikra trimis pagrindinėmis dimensijomis – pirma, skirtinguose teisės aktuose įtvirtintų sąvokų harmonizavimo, antra, patikimumo patikros terminų subalansavimo ir trečia, atitikties asmens duomenų apsaugos reikalavimams užtikrinimo sinchronizuojant nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Vertinant Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – Korupcijos prevencijos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas) ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, išryškinama personalo patikimumo užtikrinimo vieningos sąvokos dilema. Atlikus personalo patikimumo patikrinimo turinio lyginamąjį vertinimą, pirmiausia siūlomas minėtuose įstatymuose numatytų aktualių sąvokų sinchronizavimas. Antra, vertinant skirtingus informacijos apie tikrinamą kandidatą pateikimo terminus, siūloma juos subalansuoti tam, kad būtų galimybė efektyviau priimti galutinį vadybos sprendimą dėl kandidato įdarbinimo. Trečia, palyginus minėtų įstatymų tikslines nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų apsaugą, pasigendama įtvirtinto skirtingo reglamentavimo pagrindimo, todėl pateikiami siūlymai, kaip harmonizuoti asmens duomenų apsaugos užtikrinimo nuostatas personalo patikimumo patikrą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kad jos atlieptų Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – BDAR) reikalavimus.