MAŽAREIKŠMIŠKUMO KONCEPCIJOS KILMĖ IR BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE

Santrauka

Straipsnyje, vadovaujantis baudžiamosios teisės doktrina, teismų praktika, siekiama nustatyti mažareikšmiškumo kilmę, identifikuoti pamatinę idėją, kuri šiuolaikiniame teisės moksle ir praktikoje pripažįstama kaip de minimis ir/ar nullum crimen sine periculo sociali principu, apžvelgti šio principo vystymosi raidą ir įtaką teorijai bei teismų praktikai. Mažareikšmiškumas – nevienareikšmiai suprantama teisinė kategorija, o jos analizė apima labai platų teisinių institutų spektrą: gali būti kaip vienas iš kriterijų (šalia ultima ratio ir kitų principų) vertinant elgesio kriminalizavimo / dekriminalizavimo būtinumą; teisiškai gali lemti veikos vertinimą kaip nepavojingą (ne nusikalstamą); gali leisti paneigti nusikalstamos veikos objektyviuosius (actus rea) arba subjektyviuosius požymius (mens rea); taip pat vadovaujantis baudžiamosios atsakomybės būtinumo, efektyvumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, gali būti vertinama kaip atsisakymo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą viešojo intereso pažeidimo nebuvimo pagrindas. Teorinė straipsnio analizė grindžiama teismų praktika, kuri grįsta siekiu suderinti įstatymo tekstą su realiu gyvenimu, kai dėl griežtėjančios baudžiamosios politikos į kriminalizacijos lauką patenka išties mažareikšmės veikos. Straipsnyje daroma išvada, kad mažareikšmiškumo instituto taikymas po Lietuvos baudžiamojo įstatymo priėmimo nėra natūrali pirminės mažareikšmiškumo koncepcijos raidos išraiška, o yra tapęs įrankiu švelninti griežtėjančią baudžiamąją politiką.