PRIVATAUS ASMENS GYVENIMO RIBOJIMAS SLAPTOMIS PRIEMONĖMIS: (NE)KOKYBIŠKO ĮSTATYMO PROBLEMA

Santrauka

Žmogaus teisių ribojimas dažnai yra neatsiejama efektyvaus baudžiamojo proceso dalis. Tačiau neviešo pobūdžio tyrimo priemonių prieš asmenį, kuriam apie tai nežinoma, ir jų metu gautų duomenų, reikšmingų baudžiamajai bylai, vertinimas yra dar sudėtingesnis. Šie veiksmai riboja asmens teisę į privatų gyvenimą, taigi turi būti proporcingi, o jų rezultatai – gauti duomenys – turi atitikti visus įrodymams keliamus reikalavimus. Teisinis slaptų tyrimo priemonių pagrindų ir sąlygų reguliavimas Lietuvoje pastaruoju metu iš esmės nekinta, tačiau teismų praktikoje keliami vis nauji klausimai, susiję su jų taikymu. Pagal Lietuvos konstitucinę doktriną žmogaus teisės gali būti varžomos tik įstatymu ir teismai negali pildyti teisės spragų (net jei tokias nustato) ribodami žmogaus teises baudžiamajame procese. Straipsnyje konstatuojama, kad įstatymas, kurio pagrindu ribojama asmens teisė į privatų gyvenimą, taikant slaptas tyrimo priemones, yra tam tikrais aspektais nekokybiškas. Todėl kyla kitas metodologiškai svarbus ir labai aktualus praktiškai klausimas: ar gali (privalo?) teismai, nustatę teisinio reguliavimo spragą, numatyti papildomus, įstatymo leidėjo nenumatytus, pagrindus ir sąlygas, kurios siaurintų įstatymo normos taikymą? Šiame straipsnyje daroma išvada, kad teismai, siekdami užtikrinti proporcingą asmens teisių ribojimą, privalo taikyti baudžiamojo proceso principus ir pildyti tokias teisinio reguliavimo spragas ad hoc. Tokiu atveju teismų praktikai yra keliami nuoseklumo, nuspėjamumo, viešumo reikalavimai.