TURIZMO SANTYKIŲ TEISINIS REGULIAVIMAS NACIONALINIU, TARPTAUTINIU IR SUPRANACIONALINIU LYGMENIMIS

Santrauka

Straipsnyje atskleidžiama turizmo teisės vieta Lietuvos teisės sistemoje, nagrinėjamas pagrindinių turizmo santykius reglamentuojančių teisės aktų tarpusavio santykis ir probleminiai jų taikymo praktikoje aspektai, atskleidžiama turizmo santykių teisinio reguliavimo būsena Lietuvoje ir Europos Sąjungoje ir jos vystymosi tendencijos bei įvertinamas Europos Sąjungos teisės poveikis Lietuvos turizmo teisei. Straipsnyje daroma išvada, kad turizmo teisė laikytina tarpšakiniu teisės institutu, kurio normų visuma reguliuoja visuomeninius santykius, susiklostančius tarp įvairių turizmo industrijos srityje veikiančių subjektų (tarpusavyje, su vartotojais bei priežiūros institucijomis), organizuojant keliones, tarpininkaujant jas įsigyjant, teikiant turistų informavimo, apgyvendinimo, sveikatinimo ir sveikatingumo, vežimo, maitinimo, pramogų, konferencijų organizavimo, vandens ir kitas turizmo paslaugas. Aptarus kompleksinį turizmo teisės reguliuojamų klausimų pobūdį, daroma išvada, kad plečiantis turizmo teisės reguliavimo sričiai ir į jos turinį patenkant vis įvairesniems ir sudėtingesniems teisiniams santykiams, turizmo teisė iš mišraus pobūdžio teisės instituto palaipsniui gali susiformuoti į savarankišką teisės šaką. Straipsnyje, vertinant nacionalinio ir supranacionalinio teisinio reguliavimo tendencijas, aptariama naujoji Kelionių paslaugų paketų direktyva, kurios svarbą nacionalinei turizmo teisei rodo tai, jog ja siekiama ne minimalaus, o maksimalaus nacionalinių teisės nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje harmonizavimo.