Entrapment as an Intrument in the Course of Making Evidence in Criminal Procedure

Santrauka

Straipsnyje pateikiama provokacijos, kaip priemonės, jos formų renkant įrodymus baudžiamajame procese dvilypumo analizė. Baudžiamojo proceso įstatymų, teorijos ir teisminės praktikos analizė leidžia teigti, kad įrodymų rinkimo procese įgyvendinant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus absoliučiai neleistinas veiksmas, t. y. provokacija gali pasireikšti ne vien tik poveikiu ar kitokiu aktyviu skatinimu asmenį daryti nusikalstamą veiką. Pasirodo, provokuoti, t. y. „ne gaudyti kaltininką, o jį sukurti“, įmanoma ir asmens visiškai neskatinant daryti teisei priešingą veiką. Tai laikytina pasyvia arba netiesiogine provokacija. Pastarosios esmė – minimalios rizikos efekto, reiškiančio, kad nesant aktyvios provokacijos požymių asmuo, veikdamas iš anksto teisėsaugos institucijų suplanuotoje dirbtinėje, jau kurį laiką besitęsiančioje situacijos imitacijoje, suvokia, jog ši situacija yra neįprastai patogi elgtis nusikalstamai esant minimaliai rizikai būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, sukūrimas. Pasyvaus provokavimo identifikavimas yra komplikuotesnis, įmanomas tik preciziškai įvertinus teisėsaugos institucijų pareigūnų elgesio, galimai išprovokuoto asmens ir padarytos nusikalstamos veikos santykio subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus.