##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Daiva Petrylaitė

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos teismų praktika sprendžiant darbo bylas (ginčus), kylančias dėl streikų pripažinimo neteisėtais ar dėl jų teisėtumo patikrinimo. Tiriant 2003–2014 m. teismų praktikos pavyzdžius vadinamosiose „streikų bylose“, atskleidžiami jų esminiai bruožai, klaidos taikant materialiąją darbo teisę ir pan. Tyrime orientuojamasi į pirmosios instancijos teismų praktiką, nes daugelis bylų nėra skundžiamos ir toliau nebenagrinėjamos. Tačiau aptariama ir aukštesnės instancijos teismų praktika tais atvejais, kai ginčai buvo skundžiamiapeliacine ir kasacine tvarka, atskleidžiant tos praktikos pokyčius ir pakitusią interpretaciją. Pateikiamas doktrininis teismų praktikos vertinimas, galimo jos tobulinimo pasiūlymų, numatomos ateities tendencijos. Pavyzdžiui, tarptautiniai darbo teisės standartai formuoja aiškią nuostatą kolektyvinių veiksmų imtis tik tais atvejais, kai kyla ginčas nepavykus kolektyvinėms deryboms dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ar pakeitimo. Lietuvoje šis principas nėra įgyvendintas, todėl rekomenduojama teisės aktais užtikrinti, kad teisė streikuoti gali būti įgyvendinama tik kolektyvinių interesų darbo ginčų, bet ne kolektyvinių teisės darbo ginčų atveju.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Skyrius
Mokslo straipsnis