Specialiųjų žinių panaudojimo tiriant nusikaltimus procesinių formų apžvalga

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Lietuvos baudžiamojo proceso kodekse reglamentuotų specialiųjų žinių panaudojimo procesinių formų raida nuo 1918 metų iki dabar.
Tarpukario Lietuvoje galiojusiame Baudžiamojo proceso kodekse buvo numatyta tik viena procesinė figūra – ekspertas, kuris realizuodavo turimas specialiąsias žinias dviem formomis: dalyvaudamas tardymo veiksmuose ir atlikdamas ekspertizę.
Lietuvai tapus TSRS sudėtine dalimi, šalyje galiojęs Baudžiamojo proceso kodeksas turėjo atitikti “Tarybų Sąjungos ir sąjunginių respublikų baudžiamojo proceso įstatymų pagrindus". Todėl nuo 1961 metų rugsėjo 1 d. įsigaliojęs Baudžiamojo proceso kodeksas numatė tik vieną specialiųjų žinių panaudojimo formą – ekspertizę (85 str.).
Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo padaryti reikšmingi Baudžiamojo proceso kodekso papildymai, kurie gerokai išplėtė specialiųjų žinių panaudojimo formas. Šiuo metu galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse numatytos šios specialiųjų žinių panaudojimo formos: ekspertizė (85 str.), specialisto išvada (842 str.) ir revizija (843 str.). Įstatymas šias specialiųjų žinių panaudojimo formas pripažįsta savarankiškais įrodymų šaltiniais. Specialistas savo turimas specialiąsias žinias realizuoja ir dalyvaudamas tardymo veiksmuose.
Straipsnyje išanalizuotos Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos baudžiamojo proceso kodeksuose reglamentuotos specialiųjų žinių panaudojimo formos. Ekspertizę, kaip procesinę specialiųjų žinių panaudojimo formą, numato beveik visų šalių baudžiamojo proceso kodeksai.
Straipsnyje pateikiami siūlymai dėl specialiųjų žinių panaudojimo reglamentavimo naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.