Lietuvos istorinis įnašas kuriant teisinės valstybės koncepciją Trečiasis straipsnis. Bajorų “demokratija” – grėsmė teisei ir tautos laisvei

Santrauka

Straipsnyje atskleidžiama priklausomybė tarp didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdinių galių siaurėjimo ir XVII-XVIII amžiuje Lietuvoje kilusios teisės krizės, pakirtusios Lietuvos valstybę ir jos civilizacijos pažangą.
Pernelyg žymus valdovo valdžios apribojimas atskyrė teisę nuo ją garantuojančios jėgos ir tuo vertė teisės imperatyvus moraliniais pageidavimais. Uždraudus savivaliauti valdovui, susidarė sąlygos savivaliauti kiekvienam, jėgos turinčiam. Be to, “liberum veto” teisei įsitvirtinus Seime, buvo padėti teisiniai pagrindai aklinam konservatyvizmui. Legaliomis priemonėmis pasidarė neįmanoma įvykdyti jokios kraštui reikalingos reformos (visada atsirasdavo deputatų, kurie prieštarautų reformai). Visuomenė virto uždara bet kokiai reformai. O kiekvienos sistemos uždarumas – jos susinaikinimo priežastis.
Lietuvos Statutuose būta nemaža konstitucinę prasmę turinčių teisės normų, kurios rodė, jog “politinė tauta” susigrąžina suverenitetą ir savo interesais riboja viešosios valdžios kompetenciją. Tačiau feodalizmo sąlygomis konstitucinė teisė galėjo plėtotis ribojant valdovo valią tik kilmingųjų naudai. Todėl ji ne laisvino visuomenę, o tik gilino daugumos gyventojų pavergimą (įbaudžiavinimą) – tą daugumą perdavinėjo iš valdovo savivalės kilmingųjų (valdovo aplinkos žmonių) savivalei.
XVII-XVIII amžiaus aristokratinis respublikonizmas, prisidengęs teisės viešpatavimu, įtvirtino jėgos kultą, pastūmėjo kraštą “visų karui prieš visus” ir galiausiai pasmerkė lietuvių tautą ilgalaikei svetimųjų nelaisvei.