Teisinės paslaugos iliuzija normistinėje (etatistinėje) teisėje

Santrauka

Lietuvos teisės akademijos mokslo darbuose jau buvo rašyta apie teisinės paslaugos sampratą, kurios pagrindas – demokratinė teisė. Jos turinys yra išvedamas iš teisės subjektų ekvivalentinio apsikeitimo patarnavimais, kuris reiškiasi per įgyjamų pareigų ir teisių vienovę. Bet koks nukrypimas nuo šios vienovės negarantuoja subjektų lygiateisiškumo kultūriniuose mainuose ir dėl to negali vadintis teisine paslauga.
Apsikeitimo paslaugomis ryšį su žmogaus teisėmis pabandysime atskleisti vadovaudamiesi normistine (etatistine) teisės samprata. Šios sampratos autoriams nėra svarbus teisės turinys apsikeitimo paslaugomis procese, o jos subjektų tarpusavio pereigos nebūtinai turi būti ekvivalentinės turimoms teisėms. Teisė išvedama, nesigilinant į jos turinį, ir suprantama tik kaip valstybės išleistų bet kokio turinio įstatymų sistema, teigiant, kad viską, ką išleidžia valstybė, yra teisėta ir teisinga. Šios teisės pagrindu plėtojama valstybės institucijų, taip pat ir policijos veikla, yra teisėta, vadinasi, ir teisinga.
Kaip jau buvo minėta autoriaus “Jurisprudencijos” 13(5) t. išspausdintame straipsnyje, išskyrus doc. A. Vaišvilos straipsnius, iki šiol neturime teisinės literatūros, kurioje teisėsaugos institucijų, taip pat ir policijos, atliekamos funkcijos būtų tyrinėjamos paslaugos požiūriu. Dėl to darbe nemažai yra remiamasi doc. A. Vaišvilos moksliniais straipsniais. Teisės norminiuose aktuose paprastai kalbama tik apie advokato teisinę pagalbą, policijos socialinę pagalbą gyventojams, neatskleidžiant jos ryšio su skirtingos sampratos teise.
Šiame straipsnyje bandysime atskleisti teisės ir paslaugos vidinį ryšį, vadovaudamiesi normistine teisės samprata, kad vėliau būtų galima aiškiau suvokti policijos funkcijų prasmę įgyvendinant žmogaus teises.