Teismo ir teisėjo nepriklausomumo principas ir konstitucinė justicija

Santrauka

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, vienas svarbiausių valstybės uždavinių tapo įgyvendinti teisinės sistemos reformą, sukurti demokratinės visuomenės poreikius atitinkančią teismų sistemą.
Vertinant konstitucinį valdžių padalijimo principą, išskirtinis vaidmuo šioje srityje tenka įstatymų leidėjui – Lietuvos Respublikos Seimui. Teismų sistemos reformos Lietuvoje pradžia laikoma 1992 m. sausio 16 d., kai Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir pa-pildymo” 113 straipsnyje įvardijo šiuo metu veikiančias bendrosios kompetencijos teismų institucijas. Pagrįstai keliamas klausimas, ar institucinė teismų sistemos reforma (1995 m. sausio 1 d. įsteigti apygardų ir Apeliacinis teismai, nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikia administracinių teismų sistema) yra pakankama prielaida kokybiniams pokyčiams teismų veikloje. Ar įstatymų leidyba visada eina Konstitucijoje nurodytu keliu? Kokie veiksniai lemia teisingumo sistemos efektyvų funkcionavimą? Pagaliau, kodėl Lietuvos ir kitų demokratinių valstybių konstitucijose pabrėžiamas teismo ir teisėjo nepriklausomumas?
Nedidelės apimties straipsnyje nesiekiama išsamiai atsakyti į visus iškeltus klausimus. Straipsnio autorius analizės objektu pasirinko vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų Lietuvoje – Konstitucinio Teismo vaidmenį ir įtaką įgyvendinant Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą: “teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi”. Principai, normos, užfiksuotos teisės aktuose, neatsiranda savaime. Teismo nepriklausomumo idėja taip pat nesusiformavo be jokio pagrindo. Lietuvos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ir sprendimuose ne kartą yra išdėstęs savo poziciją teismo nepriklausomumo klausimu. Turint galvoje ypatingą Konstitucinio Teismo statusą, jo plėtojama konstitucinė doktrina turėtų būti svarbi ne tik teisinės minties raidai konkrečiai, bet ir Lietuvos teisėdarai apskritai. Pažymėtina, kad ir Lietuvos konstitucinės teisės doktrina išryškino tam tikras tendencijas, lei-džiančias visapusiškai suvokti teismo ir teisėjų nepriklausomumo principo esmę, turinį bei reikšmę šiuolaikinėje valstybėje.
Straipsnio autorių imtis šios temos paskatino neretai skirtingai suvokiama teismo ir teisėjo nepriklausomumo esmė. Lietuvos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, manytume, užveda ant kelio norinčius įsigilinti į problemą. Teismo ir teisėjų nepriklausomumo svarba visada siejama su žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantija. Pabrėždamas šį momentą, Konstitucinis Teismas išryškino ir kitus du demokratinių vertybių įtvirtinimo ir apsaugos prasme ne mažiau svarbius teismo veiklos aspektus. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti valstybėje egzistuojančios teisės įgyvendinimą ir garantuoti teisės viršenybę. Matyt, šiuose teiginiuose ir reikia ieškoti teismo kaip institucijos ir teisėjų procesinio bei asmeninio nepriklausomumo sampratos ištakų.
Reikšmingomis, manytume, pripažintinos Konstitucinio Teismo pastangos ne tik akcentuoti teismo ir teisėjo nepriklausomumo principo fundamentalumą, bet ir brėžti (kartais netiesiogiai) tam tikras gaires, turinčias lemti teisinės sistemos reformos eigą.