Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje

Santrauka

Studijų ir mokslinių tyrimų integracija yra vienas iš pagrindinių studentų intelektualinio lavinimo ir mokslinimo aukštojoje mokykloje principų. Moksliniai tyrimai įgauna ne tik pažintinę, aktyvaus tiesos ieškojimo, bet ir edukacinę prasmę. Jie naudojami nestandartiniam kritiniam, kūrybiniam mąstymui, intelekto liberalizacijos intelektualaus jaunimo elitui ugdyti.
Straipsnyje aptariama, kaip mokslininkai pedagogai gali perduoti studentams ne tik žinias, bet ir savo patyrimą kuriant, sisteminant ir apibendrinant naujas žinias, įtraukiant juos į kolektyvinius mokslinius tyrimus, individualiai jiems vadovaujant.
Straipsnyje nagrinėjama pasaulinės universitetų plėtros tendencijos, uţsienio ir mūsų šalies edukologų metodologinės nuostatos, kurios suteikia galimybę numatyti tinkamiausias mūsų šalies universitetų plėtros kryptis, išaiškinti pagrindinius studijų proceso organizavimo orientyrus, aptarti mokslinių tyrimų reikšmę ir paskirtį aukštojoje mokykloje.
Straipsnyje aptariamos idėjos ir kryptys, siūlančios, kaip geriau parengti studentus dalyvauti moksliniuose tyrimuose. Straipsnio autoriaus tyrimai rodo, jog studentai ir doktorantai siekia mokslinio darbo metodologinių ir metodikos žinių, nori įvaldyti aktyvius studijų procese naudojamus mokymo metodus. Didesnė studentų (53,5 proc.) dalis pageidauja, kad seminarai būtų organizuojami pasitelkus metodus, kuriuos taikant būtų diskutuojama, aptariamos problemos. Baigiamuosius ir kitus mokslinius darbus rašantys ir moksliniuose tyrimuose dalyvaujantys studentai nėra tam pakankamai parengti dėl mažo valandų, skirtų mokslinio darbo pagrindams įvaldyti, skaičiaus.
Apibendrinę mokslinių tyrimų, mokslo ir studijų sąveiką aukštosiose mokyklose išskiriame šiuos lygius ir pagrindines jų įgyvendinimo kryptis: 1) stabilią, kuri atspindi ankstesnį lygį, remiasi turėta praktika, sprendžia pragmatinius specialisto rengimo uždavinius, siekia mokyklą baigusiems studentams padėti prisitaikyti prie praktikoje nusistovėjusių standartų. Tai "žinojimas kaip“ ("know how“); 2) adekvačią kryptį, atitinkančią šiuolaikinio mokslo lygį, besiremiančią aprobuotomis mokslo teorijomis. Ji nukreipta į loginį vertikalų, poetapinį mąstymą, apimantį tiek bendrųjų, tiek atskirų reiškinių analizavimą; 3) pažangią, kuri atspindi konkrečios mokslinės disciplinos raidos perspektyvą, remiasi naujausiais mokslinių tyrimų rezultatais, dėstytojų susisteminta, kritiškai įvertinta kūrybine mintimi, apibendrinta nauja praktine patirtimi, nukreipta į ateitį, prognozuojanti mokslinės minties raidos kryptingumą. Tai kryptis į "žinojimą kas“ ("know who“).