Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės

Santrauka

Straipsnyje aptariama teisinės valstybės idėjos raida nuo teisėtumo valstybės iki teisingumo ir socialinės teisinės valstybės (rule of law, welfare state), taip pat atskleidžiamas teisinės socialinės valstybės vidinis prieštaringumas, parodant, kokias problemas siekia įveikti teisinė valstybė ir kokias naujas grėsmes žmogaus teisėms ji sukuria. Išskiriamos trys grėsmės žmogaus teisėms, kylančios iš teisės viešpatavimo: 1) teisės ontologizavimo tendencijų prigimtinės teisės sampratoje įsitvirtinimas, kai teisė kildinama ne iš visuomenės, o iš pačios biologinës žmogaus prigimties, todėl asmens subjektinė teisė esą nebūtinai turinti būti susaistyta atitinkamų pareigų vykdymu; 2) pernelyg toli siekiantis valstybinės valdžios galių susaistymas žmogaus teisėmis, kai valstybė pasidaro nepajėgi veiksmingai ginti žmogaus teises nuo kriminalinės agresijos (išaiškinama tik 40–43 proc. užregistruotų nusikaltimų – didėja nebaudžiamas žmogaus teisių pažeidžiamumo mastas); 3) pernelyg plačiai vykdomas socialinės globos principas, pasiekiantis Vakarų šalyse ribą, kurią peržengus socialinė politika ima skatinti vartotojiškas nuostatas ir kultûriną pasyvumą: asmens egzistencija daugeliu atvejų atskiriama nuo būtinybės ją garantuoti asmens kultūriniu aktyvumu.
Šios grėsmės nepaneigia teisinės valstybės idėjos, tik rodo, kad jos praktinis įgyvendinimas yra vidujai prieštaringas ir dėl to egzistuoja kaip pirmyneigos ir atsitraukimo (atžangos) procesas.