Socialinės deviacijos intensyvėjimas

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama socialinės deviacijos (nukrypimų nuo bendruomeniškų visuomenės normų ir interesų) intensyvėjimo problema, kuri itin išryškėjo Lietuvai atkūrus savo valstybingumą. Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir jo įtvirtinimas grindžiamas ryžtingu ir nuosekliu perėjimu iš totalitarinio politinio režimo į demokratinį. Vis dėlto šis perėjimas yra skausmingas procesas, nes visuomenei, ilgą laikotarpį gyvenusiai totalitarizmo sąlygomis, tenka iš naujo įsisąmoninti fundamentalias vertybes – laisvę ir socialumą.Tai negali įvykti staiga, nes sovietinių socialinių normų atmetimas susijęs ir su naujų elgesio modelių kūrimo būtinybe, ir su visuomenės pastangomis įveikti sociokultūrinę krizę.Tarp jų egzistuoja akivaizdus ryšys: sėkminga krizės įveika skatina formavimąsi tokių elgesio modelių, kurie atitinka demokratinį politinį režimą ir jį įtvirtina, bei atvirkščiai. Bet gali būti ir, deja, yra kitaip. Sociokultūrinės krizės įveika susidūrė su fundamentalia visuomenės problema – neišvystyta jos socialine (bendruomeniška) sąmone. Tai laidavo suabsoliutintos asmens laisvės sampratos formavimąsi ir įgyvendinimą agresyviomis formomis, kuriomis įtvirtinama prieš visuomenės bendruomeniškumą (pilietinę visuomenę) nukreiptas jos sociokultūrinės raidos kontekstas ir kartu sudaromos palankios sąlygos neteisinės prigimties veiksenai įsitvirtinti visuomenėje kaip įstatymiškai teisėtai. Bet reikia prisiminti, kad pati teisė suprantama plačiau už įstatymą: teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus (A. Vaišvila). Valstybingumo atkūrimo ir jo įtvirtinimo socialinių procesų turinio analizė atskleidė padarinius, kurie atitolina valstybę nuo sąlygų teisei viešpatauti sudarymo.