Teisingumas: jo formos ir socialinė reikšmė (metodologinis aspektas)

Santrauka

Straipsnyje aptariamas teisingumas kaip socialines problemas integruojanti problema; ją sprendžiant sukuriamos subjektinės prielaidos kitoms socialinėms problemoms spręsti. Kadangi rinkos ekonomikos principai, valstybės institucijos, įstatymai veikia ne patys savaime, o per žmones, jie veikia taip, kaip tie žmonės yra nusiteikę doros, teisingumo ir teisėtumo atžvilgiu. Žmogaus sukurtų daiktų, politinio susitvarkymo formų kokybė – tai tik jo (žmogaus) dvasinės kokybės objektyvizacija, todėl kūriniai negali būti tobulesni už juos kuriančio žmogaus dvasios kokybę. Tuo grindžiama būtinybė sieti rinkos ekonomiką su „žmogaus ekonomika”.
Skiriamos trys teisingumo formos: etinė, teisinė ir socialinė, kurių bendrumas grindžiamas teisių ir pareigų vienove, o skirtumai – tos vienovės pobūdžio kaita. Jų sistema suvokiama kaip tarpusavio papildymo santykis.