Tiesioginis imperatyvių teisės normų taikymas

Santrauka

Tiesioginio taikymo normos yra vienas iš institutų, ribojančių kolizinių normų veikimą, nes jos taikomos neatsižvelgiant į kolizinių normų nurodomą teisę. Tokios normos negali būti tapatinamos su imperatyviomis normomis, kurių imperatyvumas pasireiškia tik jų reguliavimo būdu. Todėl šios dvi skirtingos teisės normų grupės aiškumo ir atribojimo tikslais vadintinos skirtingai. Sprendžiant taikytinos teisės problemą aktualios ne tik teismo valstybės, bet ir užsienio valstybės tiesioginio taikymo normos.
Straipsnyje analizuojami tiesioginio teisės normų taikymo teoriniai pagrindai bei apimtis. Tiesioginio taikymo normos atribojamos nuo kitų kolizinės teisės specifinių normų, turinčių panašius tikslus. Analizuojamas tiesioginio taikymo normų santykis su viešosios tvarkos išlyga, su vienašalėmis kolizinėmis normomis ir normomis, draudžiančiomis apeiti įstatymus. Galimybė teisės normas taikyti tiesiogiai Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje iš esmės pirmą kartą įtvirtinta naujajame 2000 m. Civiliniame kodekse. Atitinkamos Kodekso normos panašios į 1980 m. Romos konvencijos normas. Toks panašumas yra neatsitiktinis, nes Lietuva siekia suderinti savo kolizinę teisę, ypač sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nustatymo reglamentavimą, su atitinkamu reguliavimu, įtvirtintu Europos Sąjungos valstybių teisės sistemoje. Todėl straipsnyje analizuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso atitinkamos normos lyginant jas su Romos konvencijoje esančiomis. Civilinio kodekso normos, perimtos iš Romos konvencijos, aiškinamos atsižvelgiant į pastarosios komentarus. Tačiau taip pat konstatuojami ir nagrinėjami dideli šių aktų tiesioginio taikymo normų reglamentavimo skirtumai.
Straipsnyje aptariama specifinė tiesioginio taikymo normų padėtis, kai ginčas sprendžiamas ne nacionaliniame teisme, o komerciniame arbitraže.