Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų kelias į pripažinimą

Santrauka

Bažnytinė santuokos sudarymo forma Lietuvoje turi gilias istorines šaknis. Atkūrus nepriklausomybę, ji buvo pripažinta konstituciniu lygiu: 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, jog valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Tačiau tik praėjus beveik 9 metams po Konstitucijos įsigaliojimo, įstatymu buvo detalizuota šios nuostatos įgyvendinimo tvarka. Naujojo Civilinio kodekso III knygoje „Šeimos teisė" reglamentuojamos bažnytinės santuokos sudarymo sąlygos, įtraukimo į oficialią valstybinę apskaitą tvarka, teisiniai padariniai bei kiti svarbūs klausimai. Be to, įstatymo leidėjas išplėtė pačią „bažnytinės santuokos” sampratą, oficialiai pripažindamas pagal visų dešimties Lietuvoje įregistruotų bei valstybės pripažintų konfesijų vidaus (kanonų) teisės nustatytas procedūras sudarytas santuokas. Tačiau net ir įsigaliojęs civilinis kodeksas toli gražu ne visada duoda vienareikšmišką atsakymą į visus klausimus, susijusius su bažnytinės santuokos institutu. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje vis dar gyva dvigubos santuokos registracijos tradicija (t. y. santuoka labai dažnai registruojama tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek civilinės metrikacijos įstaigoje), straipsnyje siekiama paneigti neretai kylantį tokios santuokos dualizmo įspūdį, išaiškinant bažnytinės ir civilinės santuokos atribojimo kriterijus. Straipsnyje keliamas klausimas, ar visais atvejais teismai turėtų vienodai vertinti iš bažnytinės bei civilinės santuokos kylančius teisinius santykius. Autorių nuomone, pasirinkdami bažnytinę santuoką, sutuoktiniai įsipareigoja laikytis ne tik pasaulietinės teisės (visų pirma šeimos teisės) normų, bet ir Bažnyčios vidaus (kanonų) teisės nustatytų taisyklių. Vadovaujantis šia pozicija, straipsnyje keliamas bylų dėl bažnytinės santuokos nutraukimo bei jos pripažinimo negaliojančia jurisdikcijos klausimas.