Nuosavybės teisės doktrina ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
plugins.themes.bootstrap3.article.main676db03bab5c7
Santrauka
Šiuolaikinė Vakarų Europos nuosavybės teisės doktrina, kurioje XX amžiaus pradžioje įvyko esminių pokyčių, buvo naujojo Lietuvos civilinio kodekso idėjinis pagrindas. Tačiau naujajam Civiliniam kodeksui tradiciškai dar gana daug įtakos turėjo ir Rusijos teisinė doktrina, kuri daug metų tiesiogiai darė poveikį Lietuvos teisei. Be to, po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius Lietuvos teisė ir civilinės teisės doktrina buvo veikiama socialistinės ideologijos. Dėl to taikant šiuolaikinės nuosavybės teisės doktriną naujajam Lietuvos civiliniam kodeksui buvo jaučiama dešimtmečiais suformuotų stereotipinių nuostatų įtaka ir nebuvo pakankamai nuoseklus.
Dėl šiuolaikinės ir tradicinės doktrinų nuostatų susipynimo Civilinio kodekso normose kyla tam tikrų sunkumų aiškinant jų turinį. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti nuosavybės teisės esmės ir nuosavybės santykius reglamentuojančių normų interpretavimo istorines ir doktrinines prielaidas. Pagrindinė straipsnio tezė – tik derinant nuosavybės teisę ir civilinės apyvartos objektą gali būti suformuluotas visavertis nuosavybės teisės apibrėžimas, kuris gali būti tinkama metodologinė civilinės apyvartos teisinio mechanizmo atskleidimo prielaida ir suformuoja baigtinę savininko teisių garantijų sistemą, apimančią ne tik daiktinės teisės instituto normas, bet ir visą civilinės teisės sistemą. Kita straipsnio tezė – nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, todėl norint atskleisti jos esmę ir turinį nepakanka iš senojo Civilinio kodekso perimtos vadinamosios savininko teisių „triados”. Daroma išvada, kad atskleidžiant nuosavybės teisės normų turinį ir jas interpretuojant reikia remtis ne tik Civiliniu kodeksu ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos taikymo praktika, taip pat šiuolaikine europietiška nuosavybės teisės doktrina, kuri tiek nuosavybės teisės turinį, tiek jos objekto sąvoką traktuoja gerokai plačiau, nei įprasta Lietuvos teisės doktrinai.
Dėl šiuolaikinės ir tradicinės doktrinų nuostatų susipynimo Civilinio kodekso normose kyla tam tikrų sunkumų aiškinant jų turinį. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti nuosavybės teisės esmės ir nuosavybės santykius reglamentuojančių normų interpretavimo istorines ir doktrinines prielaidas. Pagrindinė straipsnio tezė – tik derinant nuosavybės teisę ir civilinės apyvartos objektą gali būti suformuluotas visavertis nuosavybės teisės apibrėžimas, kuris gali būti tinkama metodologinė civilinės apyvartos teisinio mechanizmo atskleidimo prielaida ir suformuoja baigtinę savininko teisių garantijų sistemą, apimančią ne tik daiktinės teisės instituto normas, bet ir visą civilinės teisės sistemą. Kita straipsnio tezė – nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, todėl norint atskleisti jos esmę ir turinį nepakanka iš senojo Civilinio kodekso perimtos vadinamosios savininko teisių „triados”. Daroma išvada, kad atskleidžiant nuosavybės teisės normų turinį ir jas interpretuojant reikia remtis ne tik Civiliniu kodeksu ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos taikymo praktika, taip pat šiuolaikine europietiška nuosavybės teisės doktrina, kuri tiek nuosavybės teisės turinį, tiek jos objekto sąvoką traktuoja gerokai plačiau, nei įprasta Lietuvos teisės doktrinai.
plugins.themes.bootstrap3.article.details676db03bafdc3
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.