Sandėris dėl pripažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo pripažinimas – galimybė supaprastinti baudžiamąjį procesą

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos, kaip ir daugelio kitų kontinentinės teisės valstybių, baudžiamajam procesui iš pažiūros svetimas sandėrio dėl prisipažinimo kaltu, dar kartais vadinamo derybų dėl kaltės (angl. plea bargaining), institutas1 ir vienas iš jo pagrindinių elementų – kaltinamojo prisipažinimas. Be jokios abejonės, vienas iš mūsų proceso principų yra nešališkas ir išsamus2 baudžiamosios bylos aplinkybių ištyrimo principas, kuris įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, nepaisant kaltinamojo prisipažinimo padarius nusikaltimą, rinkti ir tirti kitus įrodymus siekiant nustatyti objektyvią tiesą. Bendrosios teisės tradicijomis paremtame rungtyniškame procese, atvirkščiai, teisėsaugos institucijoms keliami pragmatiškesni tikslai. Derybomis pasiekus kaltinamojo prisipažinimą dėl vieno arba kito nusikaltimo ar jo epizodo, tyrimas iš esmės baigiamas, o teisminis nagrinėjimas nevykdomas apskritai, todėl valstybė sutaupo milžiniškus pinigus ir teisėsaugos pareigūnų laiką. Suprasdamas šių dviejų baudžiamojo proceso modelių skirtingumą straipsnio autorius nebando laužyti Lietuvoje galiojančios baudžiamojo proceso principų sistemos ir aklai siūlyti vykdyti baudžiamąjį procesą laikantis tik ekonomiškumo bei pragmatiškumo. Siekiama tik parodyti, kad ir mūsų baudžiamuosiuose bei baudžiamojo proceso įstatymuose galima rasti vienokių ar kitokių anglosaksų derybų dėl kaltės instituto požymių. O tai, kad šiuo institutu domisi ir kitos Europos valstybės, tokios kaip Italija, kaimyninė Estija bei Rusija ir netgi Europoje dažnai tinkamo baudžiamojo proceso pavyzdžiu laikoma Vokietija, leidžia autoriui daryti tam tikras išvadas dėl Lietuvos baudžiamojo proceso tobulinimo ir pateikti šią temą diskutuoti plačiau.