Vertybinių prioritetų problema Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

Santrauka

Straipsnyje siekiama suvokti, kokiais vertybiniais prioritetais pagrįsta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip joje yra sunorminta tiesioginės demokratijos idėja. Tiesioginės demokratijos svarba siejama su jos tikslu papildyti, kontroliuoti atstovaujamąją demokratiją, kad politinis atstovavimas nevirstų atstovavimu sau. Konstatuojama, kad nepaisant kai kurių konstitucinių normų (4, 5, 18 ir kt. str.), kuriomis, regis, tikslų lygmeniu įtvirtinamas žmogaus teisių prioritetas, Konstitucijoje jaučiamas polinkis monopolizuoti Seimo teisėkūrą, apsunkinant tautos galimybes naudotis tiesiogine demokratija – nustatant sunkiai įvykdomas referendumo ir įstatymų siūlymo piliečių iniciatyva kvotas, nesiekiant jas balansuoti su Lietuvos gyventojų skaičiumi. Be to, 50 tūkstančių piliečių siūlomas įstatymo projektas gali būti Seime nepriimtas, nesurinkus Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimų narių daugumos pritarimo. Tai prielaidos slopinti Lietuvos žmonių pilietinę iniciatyvą, ją nuvertinti ir taip faktiškai įtvirtinti Seimo teisėkūros monopolį, nors Konstitucija teisėkūros kompetenciją paskirsto piliečiams ir Seimui (4 ir 9 str. 3 d.). Į valstybės prioritetą orientuotų ir tas faktas, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą Konstitucija pripažįsta tik valstybės institucijoms, nors pagal teisinės valstybės (demokratijos) logiką Konstitucinis teismas pirmiausia yra piliečių institucija, nes Konstitucijai priešingi įstatymai pirmiausia kėsinasi į piliečių konstitucines teises. Žmogaus teisės veiksmingai gali būti ginamos tik tuo atveju, jeigu tiesiogiai pripažįstama asmens, kurio teisė pažeista, teisė gintis nuo pažeidimo (nuo Konstitucijai priešingų įstatymų). Atsižvelgiant į šiuos ir kai kuriuos kitus faktus vargu ar galima laikyti atsitiktiniu bandymą pradėti dėstyti Konstitucijos struktūrą ne nuo žmogaus teisių (kaip, pvz., daroma Vokietijos (1949), Italijos (1947), Nyderlandų (1983) ir kitų Europos šalių konstitucijose), o nuo valstybės.
Visa tai duoda pagrindo manyti, kad Konstitucijos vertybių sistema nėra vienareikšmė ir nuosekli, aiškėja jos polinkis įtvirtinti prioritetinį dėmesį ne žmogaus teisėms, o valstybės institucijoms ir pareigūnams. Šis polinkis tampa dar labiau matomas jį siejant su jo tęsiniu – kasdienine valstybės politika. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo ir Jungtinių tautų plėtros programos autoriai, 2002 m. tyrę žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.
Čia iškelta Konstitucijos vertybinių prioritetų problema galėtų būti ir platesnės studijos objektas.