Konstitucijos dvasia

Santrauka

Straipsnis skirtas konstitucijos sampratai, kuri analizuojama remiantis normatyvinio ir deskriptyvinio metodų skirtumu, aptarti. Teigiama, jog „konstitucinį minumą“ sudaro konstituciškai išskiriami valdžių sandaros santykiai, tuo tarpu kiti, tegu ir visuotinai paplitę konstitucijų turinio elementai, įskaitant ir žmogaus teisių katalogą, išskiriami deskriptyviai. Tokia konstitucijos samprata, kai ir vienu, ir kitu metodu išskiriami konstitucijų požymiai įtraukiami į bendrąją konstitucijos sąvoką, atskleidžia konstituavimo ir konstitucionalizavimo skirtumo ignoravimą. Toks ignoravimas lemia tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusi teisės konstitucionalizacijos tendencija suprantama kaip vienpusis procesas, reiškiantis vis didesnį konstitucijos skverbimąsi į ordinarinę teisę, tačiau nutylima, jog įvairių teisės šakų nuostatų eskalavimas iki konstitucinio lygmens reiškia, jog pati konstitucija yra teisės konstitucionalizacijos rezultatas. Ji yra pirmiausia fundamentalių principų kompleksas. Konstituciniai principai užtikrina abi konstitucijos „egzistencines sąlygas“ – jos stabilumą ir dinamiškumą. Konstitucinių principų plečiamasis aiškinimas leidžia įtvirtinti konstitucijos dvasios primatą prieš konstitucijos raidę, anaiptol nepaneigiant konstitucijos lingvistinio aiškinimo reikšmės.