Viešai neskelbiama informacija – paslaptis kaip socialinis teisinis reiškinys

Santrauka

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę visuomeninių santykių pasikeitimas sudarė palankias sąlygas jų dalyvių elgesio bei raiškos laisvei, o tai savo ruožtu sudarė palankias prielaidas viešai neskelbiamai informacijai (paslaptims) plėtotis. Pastaruoju metu Lietuvoje pastebima tendencija neretai to paties turinio viešai neskelbiamą informaciją (paslaptį) įvardyti skirtingais terminais (pavadinimais), o tai ne tik sunkina nusikaltimų, tiesiogiai susijusių su paslaptimi, tyrimą, bet ir sukelia niekada nesibaigiančias bei jokio konkretaus rezultato nepasiekiančias diskusijas, lemia visos paslapčių sistemos, jei tokia kada nors buvo, griūtį. Viena vertus, tokia nesuvienodinta paslapčių terminologija neigiamai atsiliepia teisės normų taikymui, gimdo teisinį nihilizmą, sukuria prielaidas ten, kur nėra pakankamai priežasčių, saugoti paslaptis, jas išrasti arba sukurti. Kita vertus, valstybė, suteikusi asmeniui teisę turėti vienas ar kitas paslaptis, kartu privalo užtikrinti tinkamą tų paslapčių apsaugą.
Tokia situacija skatina studijuoti teisės aktuose įtvirtintą paslapčių įvairovę, sistemiškai suprasti bei paaiškinti „paslaptis“ kaip savotišką socialinį teisinį reiškinį, atskleisti atskiroms paslapčių grupėms būdingus požymius.
Straipsnyje analizuojama paslapties samprata, atskleidžiama jos socialinė teisinė prigimtis, išskiriami atskiroms paslapčių grupėms būdingi teisinio reguliavimo metodai.