Administracinės diskrecijos esmė ir diskrecijos kontrolės galimybės
plugins.themes.bootstrap3.article.main673f6a5dd3efc
Santrauka
Šiame straipsnyje atskleidžiama diskrecijos samprata bei aptariamos diskrecijos kontrolės galimybės. Straipsnį sudaro šešios dalys.
Pirmojoje dalyje aptariama diskrecijos esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje. Demokratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, vadinamą diskrecija, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turėdama diskrecijos teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų.
Antrojoje dalyje aptariama legislatyvinė administracijos diskrecija, atsirandanti dėl tam tikro valdžių funkcijų persipynimo. Teisėkūros funkcijos perdavimas vykdomajai valdžiai yra susijęs su legislatyvine administracijos diskrecijos teise, kurios praktiškai neįmanoma kontroliuoti, nes Seimo priimti aktai, deleguojantys legislatyvinę diskreciją, dažnai yra deklaratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus arba netgi ignoruoti Seimo pavedimus.
Trečiojoje dalyje pateikiama administracinės diskrecijos samprata, kuri skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama legislatyvinė diskrecija. Aptariama administracinės diskrecijos didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalumai bei trūkumai.
Ketvirtojoje dalyje išryškinamas administracinės diskrecijos ir administracinės savivalės skirtumas.
Penktojoje dalyje pristatoma ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama diskrecijos teise. Terminas ultra vires (lot.) reiškia „virš jėgų“. Pateikiamos ir atskirai aptariamos 3 ultra vires rūšys: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires), 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires) ir 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power).
Šeštojoje dalyje aptariamos administracinės diskrecijos taikymo kontrolės galimybės Lietuvoje. Nagrinėjami administracinių teismų ir Seimo kontrolierių įstaigos įgaliojimai ir galimybės patikrinti administracinės diskrecijos taikymo atvejus. Pažymima, jog administracinių teismų galimybė patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, ribota, o kartais jie visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Tuo tarpu Seimo kontrolierius turi daugiau galimybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administracinės diskrecijos panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą – tai galėtų padaryti teismas.
Pirmojoje dalyje aptariama diskrecijos esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje. Demokratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, vadinamą diskrecija, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turėdama diskrecijos teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų.
Antrojoje dalyje aptariama legislatyvinė administracijos diskrecija, atsirandanti dėl tam tikro valdžių funkcijų persipynimo. Teisėkūros funkcijos perdavimas vykdomajai valdžiai yra susijęs su legislatyvine administracijos diskrecijos teise, kurios praktiškai neįmanoma kontroliuoti, nes Seimo priimti aktai, deleguojantys legislatyvinę diskreciją, dažnai yra deklaratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus arba netgi ignoruoti Seimo pavedimus.
Trečiojoje dalyje pateikiama administracinės diskrecijos samprata, kuri skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama legislatyvinė diskrecija. Aptariama administracinės diskrecijos didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalumai bei trūkumai.
Ketvirtojoje dalyje išryškinamas administracinės diskrecijos ir administracinės savivalės skirtumas.
Penktojoje dalyje pristatoma ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama diskrecijos teise. Terminas ultra vires (lot.) reiškia „virš jėgų“. Pateikiamos ir atskirai aptariamos 3 ultra vires rūšys: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires), 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires) ir 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power).
Šeštojoje dalyje aptariamos administracinės diskrecijos taikymo kontrolės galimybės Lietuvoje. Nagrinėjami administracinių teismų ir Seimo kontrolierių įstaigos įgaliojimai ir galimybės patikrinti administracinės diskrecijos taikymo atvejus. Pažymima, jog administracinių teismų galimybė patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, ribota, o kartais jie visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Tuo tarpu Seimo kontrolierius turi daugiau galimybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administracinės diskrecijos panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą – tai galėtų padaryti teismas.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673f6a5dd7ecf
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
